Man patikę Karl'o Jasperso "Filosofijos įvado" fragmentai.

Galbūt kai kas irgi netikėtai nelauktai tai perskaitys ir prisimins tai, ką jau senai žinojo...

---

Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.

Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Filosofuoti — tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.

Senovės mąstytojai mums sako: objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis ko-
kia nors specialia sritimi.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys [...] Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

Ji (filosofija) nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybė, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimu, kas ir iš kur tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Mąstymo formos yra nulemtos mūsų žmogiškojo intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus.

Vitalinės egzistencijos kasdienybėje mes jų stengiamės nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi jų iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti, užmirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje ir skatinami mūsų vitalinių interesų. Tuo tarpu į ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi jų nepastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami į neviltį ir vėl atsitokėdami: mes tampame savimi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui.

Iš naivumo pasaulį mes laikome absoliučia būtimi. Būdami laimingi, mes džiaugiamės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgiškumo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavę pasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviai pasiduodame laimingų būsenų tėkmei.

Tačiau žmogus, patyręs tokius dalykus, tampa protingesnis. Grėsmė spiria jį užsitikrinti saugumą. Vitalinės būties saugumą turi užtikrinti viešpatavimas gamtoje ir žmonių bendrumas.

Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau; pažinimas ir technika gamtą padaro patikimą.

Tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai, ko negalima apskaičiuoti, taigi nuolatinės grėsmė, galų gale pasmerkianti pralaimėjimui: sunkaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirties pašalinti neįmanoma.užvaldytos gamtos patikimumas visada yra tik inkrustacija totalinio nepatikimumo stichijoje.[...] Tačiau būties pasaulyje nepatikimumas yra įspėjamas ženklas. Jis draudžia pasitenkinti tik pasauliu, jis rodo į kažką kita.

Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą: ar jis užmerkia akis prieš jį ir yra galutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškiai regėti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jo būties riba; ar jis griebiasi fantastiškų sprendimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimėjimą.

Praeityje iki pat mūsų dienų egzistavo savaime suprantamas istorinis žmogaus ryšys su žmogumi patikimose bendruomenėse, institucijose ir visuotinėje dvasioje. Net izoliuoto individo vienatvė buvo tarsi globojama. Ryškiausias mūsų dienų suirutės ženklas yra tas, kad žmonės vis mažiau supranta vienas kitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria, kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros ištikimybės ar bendrystės.

Jeigu Aprėptį apmąstome filosofiškai, mes juk padarome objektu tai, kas savo prigimtimi nėra objektas. Todėl nuolat privalome stengtis išsklaidyti išsakomo dalyko objektiškąjį turinį, kad pasiektume tokį susiliejimą su Aprėptimi, kuris būtų ne žodžiais nusakomo tyrinėjimo padarinys, o mūsų sąmonės būsena. Turi pasikeisti ne mano žinojimas, o mano savimonė.

Būtent toks yra pagrindinis autentiško filosofavimo bruožas. Tik objektiškai pagrįsto mąstymo stichijoje žmogus pakyla iki Aprėpties. Jis sąmoningai suaktyvina tai, kas yra mūsų egzistavimo būtiškasis pagrindas, mūsų orientyras, pamatinė nuostata, mūsų gyvenimo ir veiklos prasmė. Jis nusimeta apibrėžto mąstymo grandines ne jo atsisakydamas, bet jį plėtodamas iki kraštutinumo. Jo filosofinis mąstymas pasirengęs įsišaknyti dabarties akimirkoje. Kad mums atsivertų būtis, reikia, jog toji būtis skylant subjektui-objektui taptų mūsų sielos patirtimi. Iš to kyla aiškumo poreikis. Visa, kas miglota, turi būti suvokta objektiniu pavidalu ir tapti pilnatviška savastimi. Net pati būtis, viską pagrindžianti ir besąlygiška, turi būti priešais mūsų akis objekto pavidalu, kuris – kadangi toks pavidalas yra neadekvatus – vėl save sudaužo ir duždamas palieka Aprėpties dabartiškumo skaidrumą.

Subjekto-objekto skilimo suvokimas, kaip mūsų mąstymo ir Aprėpties atvirumo pamatinė sąlyga, suteikia mums filosofavimo laisvę.

[...]

Iš apgaulingo sustingimo išsiveržiame į plevenimo būseną. Kas buvo laikoma praraja, pasirodo esanti laisvės erdvė. Tariamoji nebūtis virto tuo, iš ko prabyla tikroji būtis.

Viską praradus lieka tik viena: Dievas yra. Jeigu gyvenantys pasaulyje, tikintys Dievo apvaizda ir siekiantys aukščiausių dalykų vis dėlto pralaimėtų, vis tiek liktų didingas tikrumas: Dievas yra. Kai žmogus galutinai praranda save ir savo tikslus, tas tikrumas pasirodo besąs jam vienintelis ir absoliutus.

Graikų filosofai suprato: tik pagal papročius yra daug dievų, o iš esmės – tik vienas. Dievo negalima regėti akimis, jis į nieką nepanašus ir negali būti pažintas iš jokio atvaizdo.

Dievybė buvo mąstoma čia kaip pasaulio protas, čia kaip pasaulio dėsnis, kaip lemtis ir apvaizda, čia kaip pasaulio architektas.

Tačiau graikų filosofų Dievas buvo tik mąstomas skirtingai negu Jeremijo gyvasis Dievas. Abiejų prasmė ta pati. Vakarų teologija ir filosofija Dievo būtį ir Dievo esmę aiškino be galo įvairiai, tačiau remdavosi tomis pačiomis dvejopomis šaknimis.

[...] Įrodytas Dievas nėra joks Dievas, o tėra tik koks nors pasaulio faktas. [...] Galima eiti minties keliais, kurie atveda prie ribos, už kurios Dievo suvokimas staiga tampa realia esatimi.

Žmogaus būtį laisvėje pavadinkime dar kitaip: egzistencija. Dievo buvimu aš įsitikinu tik radikaliai egzistuodamas. Dievas yra tikras ne kaip pažinimo objektas, o kaip egzistencinė realybė.

Jeigu laisvės tikrumas sutampa su Dievo tikrumu, egzistuoja ryšys tarp laisvės ir Dievo neigimo. Jeigu aš nepajėgiu patirti savasties stebuklo, man nereikalingas joks sąlytis su Dievu, todėl mane visiškai patenkina gamtos, daugelio dievų ar demonų egzistavimas.

[...] Kad Dievas negali būti surastas pasaulyje, reiškia ir tai, jog žmogus neturipaaukoti savo laisvės pasaulio dalykams, autoritetams, pasaulio galingiesiems, jog, priešingai, jis turi prisiimti atsakomybę, nuo kurios negali pabėgti tariamai laisvai atsisakydamas laisvės. [...] Jeigu ji (Dievo išmintis) nuolat stovėtų prieš mūsų akis visa savo didybe ir bylotų mums vienareikšmiškai kaip prievartinis autoritetas, mes taptume jos valios marionetėmis. Tačiau ji trokšta, kad mes būtume laisvi.

„Dievas yra“. Šiame teiginyje svarbiausia yra tikrovė, kurią jis nurodo. Šios tikrovės negalime suvokti tik mąstydami šį teiginį; jo grynas apmąstymas yra tuščias. Juk tai, kas juo išreiškiama, neegzistuoja nei protui, nei juslinei patirčiai. Jo tikrąją prasmę mes suvokiame tik transcenduodami, peržengdami empirinę realybę ir anapus jos įsijausdami į autentiškąją tikrovę. Todėl savo gyvenimo prasmę ir apogėjų mes pasiekiame ten, kur tampame tikri autentiškąja tikrove, t.y. Dievu.

[...] Jeigu jis yra, jis turi būti jaučiamas žmogaus kaip individo. [...] Nuo seno Dievas buvo mąstomas arba pasaulio reiškinių pavidalais, arba asmens pavidalu, pagal analogiją su žmogumi. Tačiau kiekvienas toks vaizdinys yra apgaulingas. Dievas nėra tai, ką mes galėtume išvysti akimis.

Mūsų tikrasis santykis su Dievu giliausiai išreikštas Biblijoje tokiais žodžiais: nesusikurk jokio paveikslo ir alegorijos. Vadinasi: Dievo neregimybė draudžia žmogui melstis Dievo paveikslams, stabams ir statuloms. Šis akivaizdus draudimas pagrindžiamas dar ir tuo, kad Dievas yra ne tik nematomas, bet ir neįsivaizduojamas ir net nemąstomas. Jokia alegorija negali jo atitikti ir pakeisti. [...] Tačiau net Biblijoje šio Senojo Testamento reikalavimo nebuvo paisoma: išliko suasmeninto Dievo vaizdinys, Dievo rūstybė ir jo meilė, jo teisingumas ir gailestingumas.

[...] Žmogaus, tikinčio vieną Dievą, gyvenimas, palyginti su gyvenimu to, kuris tiki daugelį dievų, įgijo naują pamatą. Susitelkimas į viena duoda pagrindą egzistenciniam ryžtui.

Filosofija nieko neduoda, ji gali tik pažadinti, be to, ji padeda prisiminti, sutvirtinti ir išsaugoti.

Kiekvienas joje randa tai, ką, iš esmės, jau žinojo.

Jei autoriteto jėga nebegarantuodavo sėkmės ir būdavo prarandamas tikėjimas juo, atsirasdavo destruktyvi tuštuma. Tokiu atveju, žmogus išsigelbėjimo nuo tuštumos turėdavo ieškoti savyje, savo laisvėje, kuri ir yra tikrasis jo sprendimų šaltinis ir paskata.

Būtent besąlygiškumas lemia, ar žmogaus gyvenimas ko nors vertas, ar beprasmis. Besąlygiškumas veikia slapčia, ir tik kritiškais atvejais per tylius apsisprendimus jis lemia žmogaus gyvenimą, bet niekada negali būti tiesiogiai įrodomas, nors iš tikrųjų visuomet palaiko gyvenimą egzistenciškai, be to, gali būti neišmatuojamai nuskaidrintas.

[...] Besąlygiškumas yra gyvas vien tikėjimu, iš kurio jis išauga ir kurį aiškiai regi.

[...] Besąlygiškumas nėra duotas žmogui panašiai kaip jo empirinė būtis. Jis tik atsiranda laike. Tik kai žmogus įveikia save, kai jis nueina ten, kur apsisprendžia tvirtai ir besąlygiškai, pasirodo besąlygiškumas.

[...] Besąlygiškumas reikalauja pasirinkti. Apsisprendimas yra žmogaus substancija. Svyruodamas tarp gėrio ir blogio, jis ryžtasi tam, ką laiko gėriu.

Gėris ir blogis skiriasi trimis požiūriais.

Pirma: blogiu laikomas naivus ir beribis atsidavimas polinkiams ir jusliniams impulsams, šio pasaulio malonumams ir laimei, vitalinei egzistencijai. Blogas yra atsiduodančio sąlygiškumui žmogaus gyvenimas, (...) tai gyvenimas be apsisprendimo.

Priešingai, geras gyvenimas yra toks, kuris nors ir neatmeta pasitenkinimo empirine egzistencija, tačiau ją palenkia moraliniams reikalavimams, kuriuos apibendrina visuotinis moraliai teisingo veiksmo įstatymas. Šis įstatymas yra tai, kas besąlygiška.

Antra: tikru blogiu galima vadinti tai, ką Kantas vadino iškreiptumu, t.y. tokią elgseną, jei aš darau gera tik tada, kai toks elgesys man nekenkia ar per daug neapsunkina. Tariant abstrakčiai, kai siekiama moralinių reikalavimų besąlygiškumo, tačiau gėrio įstatymui paklūstama tik tiek, kad netrukdytų mėgautis jusliniais malonumais. Tik su šia sąlyga, o ne besąlygiškai aš noriu būti geras. (...) Kilus konfliktui tarp moralinio reikalavimo ir mano vitalinių interesų, aš pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę, jeigu interesas man yra išties reikšmingas. Kad likčiau gyvas, įsakytas aš nužudau kitą. Palankioje situacijoje nepatirdamas konfliktų, tariuosi nesąs blogas.

Ir priešingai, gėris yra išsivadavimas nuo tokio iškreipto santykio, kuris besąlygiškumą padaro priklausomą nuo vitalinės laimės sąlygų, ir sugrįžimas į autentišką besąlygiškumą. Tai yra netyrų motyvų ir saviapgaulės įveika ir atsidavimas besąlygiškumo rimčiai.

Trečia: blogis – destruktyvi valia, polinkis kankinti, būti žiauriam, naikinti; tai nihilistinis troškimas pražudyti visa tai, kas yra ir kas yra vertinga.

Priešingai, gėris – besąlygiškumas, kuris yra meilė ir būties troškimas. (...) Trečiuoju požiūriu santykis metafizinis: tai motyvų esmė. Meilė yra priešprieša neapykantai. Meilė veržiasi į būtį, neapykanta – į nebūtį. Meilę stiprina sąlytis su transcendencija, neapykanta panardina į egoizmą, atitrūkusį nuo transcendencijos. Meilė pasaulyje reiškiasi kaip tylus būties palaikymas, neapykanta – kaip triukšminga, būtį ištirpinanti vitaliniame egzistavime ir pastarąjį sunaikinanti katastrofa.

Kiekvieną sykį reikalaujama apsispręsti. (...) Tačiau jis gali ir neapsispręsti. (...) Net toks neryžtingumas pats savaime yra blogas. Žmogus pabunda tik tada, kai jis skiria gėrį nuo blogio. Jis tampa savimi tik apsispręsdamas, ko nori siekti. Visi mes privalome įveikti neryžtingumą.

[...] Tačiau mums, žmonėms, gyventi vien tik meile, ta trečiojo požiūrio stichija, neįmanoma: juk mes nuolat paslystame ir susipainiojame. (...) Todėl kaip baigtinėms būtybėms mums yra reikalinga disciplina, padedanti mums valdyti savo aistras, reikalingas nepasitikėjimas savimi dėl galimo mūsų motyvo netyrumo. Mes klystame kaip tik tada, kai jaučiamės esą neklystantys.

Tik gėrio besąlygiškumas suteikia pareigoms turinį, išgrynina dorovinius motyvus ir paralyžiuoja naikinančią neapykantos galią.

Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti.

[...] Kai apsisprendžiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad už save negalime būti dėkingi sau patiems. Pakildami į laisvę, kur mūsų veiksmas mums atrodo esąs būtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnio prievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisvę esant duotą transcendencijos. Juo autentiškiau žmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime.

Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsų pačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praaugame save, pasinerdami į Dievo suvokimo gelmę, ir taip atsiveriame savo niekingumui.

Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiekvienam jis sužimba tą akimirką, kai žmogus daro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savastį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes gyvena susijęs su Dievu.

[...] Mūsų sąlytis su transcendencija, nors jis stokoja akivaizdumo, gali būti pilnas lemtingos rimties. Tačiau kaip šio pasaulio žmonės, savo tikrumui atramos ieškome tame, kas akivaizdu. Maksimalus akivaizdumas šiame pasiekiamas komunikacija tarp asmenų. Todėl sąlytis su transcendencija – kalbant paradoksaliai – akivaizdžiausias kaip sąlytis su suasmenintu Dievu. Dievybė priartėja prie mūsų savo asmeniškumu, o mes kartu išaukštinami iki būtybės, kalinčios su tokiu Dievu bendrauti.

Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdančioms jėgoms: ateities baimei, baimingam prisirišimui prie to, ką turime, graudžiai bauginančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik sutikdamas mirtį žmogus gali jų nebijoti ir mirti ramiai pačioje beprasmiškiausioje, neaiškiausioje ir netikėčiausioje situacijoje.

Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanaudišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe.

[...] Iš Dievo parama dažnai suprantama siaurai ir todėl prarandama. Taip atsitinka, jeigu malda – kaip sąlytis su neregimu Dievu, - užuot buvusi tylia, bežade kontempliacija su aistringu asmeninio Dievo kaimynystės ieškojimu, virsta reikalavimu, kad Dievas padėtų patenkinti vitalinės egzistencijos geidulius.

Žmogus trokšta žinoti, kas yra iš tikrųjų, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio intereso. Giliausias mokslų šaltinis yra grynoji, pasyvi kontempliacija, žiūrintis įsigilinimas, įsiklausymas į paties pasaulio atsakus.

Nėra jokio pasaulio vaizdo, yra tik mokslų sistematika. Visi pasaulio vaizdai yra tik fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. (...) Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio iškarpa; pats pasaulis negali tapti vaizdu.

[...] Kad ir kaip toli siektų mūsų metodinio tyrimo horizontai, ypač kuriant autonominį žvaigždėto dangaus vaizdą, kuriame mūsų Paukščių Takas su savo milijardais Saulių yra tik vienas iš milijonų, arba matematinį materijos vaizdą, - visa, ką mes čia matome, yra tik reiškinių aspektai, o ne daiktų pagrindas ir ne pasaulis kaip visuma.

Pasaulis nėra uždaras. Jis nepaaiškinamas juo pačiu, tačiau visa, kas jame yra, paaiškinama viena per kita, ir taip iki begalybės.

[...] Doro filosofinio būties apmąstymo prielaida yra pažintis su visomis pasaulio mokslinio tyrimo kryptimis, tačiau slaptingoji mokslinio pasaulio pažinimo prasmė turėtų būti tokia: tyrimo procese prieiti ribą, kur aukščiausiam žinojimui atsiveria nežinojimo erdvė. Juk tik tobulas žinojimas gali pažadinti tikrąjį nežinojimą. Tik tada pasirodo tai, kas yra iš tikrųjų; užuot siekę racionalaus pasaulio vaizdo, pasineriame į nežinojimo pilnatvę, tačiau nuolat būdami mokslinio pažinimo kelyje ir tik juo eidami. Maksimalizuodami pažinimo aistrą, privalome patekti ten, kur pažinimas subyra. Nežinojimas, tačiau tik pilnatviškas, iškovotas nežinojimas, yra niekuo nepakeičiamas mūsų būties suvokimo šaltinis.

   

Interpretacija reiškia, kad tai, kas interpretuojama, yra ne būtis pati savaime, o tas būdas, kuriuo būtis atsiveria mums.

Švietimas, pasak Kanto, yra „žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio jis pats kaltas.“ Tai kelias, kuriuo žmogus eina į save.

[...] Kodėl kovojama prieš švietimą? Neretai šių kovų priežastys – veržimasis į absurdą, paklusnumas žmogui, kuriuo tikima kaip Dievo ruporu. Jos išauga iš aistros nakčiai, nebepavaldžiai dienos įstatymams, tuštumoje statančiai tariamai išganingas oro pilis. Be to, yra nerimas tų, kurie netiki ir trokšta tikėjimo, ir įsikalba jį turį. O valia viešpatauti tikisi žmones padaryti klusnesnius, juo aklesnis jų tikėjimas autoritetu, kuris yra viešpatavimo priemonė.

[...] Kaip tik gryniausias švietimas suvokia, kad tikėjimas yra būtinas.

Nieko nėra geresnio, kaip skirti savo laisvalaikį susipažinimui su didžiais praeities darbais ir pamatyti tas negandas, kurios viską pražudė. Ką mes patiriame dabar, geriau suprantame žvelgdami į istorijos veidrodį. Tai, ką mums perduoda istorija, atgimsta mūsų epochoje. Mūsų gyvenimo slinktis nulemta abipusio praeities ir dabarties nuskaidrinimo.

Mes galime juo atkakliau tikėti ateitimi, juo aktyviau veikiame dabartyje, juo aktyviau ieškome tiesos ir žmogaus būties perspektyvų.

[...] Tačiau mes pasijuntame bejėgiai, kai tik norime įgyvendinti totalinius planus. Išdidūs diktatorių planai, paremti tariamu istorijos kaip visumos pažinimu, žlunga sukeldami katastrofas. Atskirų žmonių planai sužlunga arba tampa visai netikėtų ir neplanuotų kontekstų dalimi. Istorijos eiga atrodo arba kaip girnos, prieš kurias niekas negali atsilaikyti, arba kaip prasmė, nepasiduodanti vienareikšmei interpretacijai. Atsiskleidžianti nelauktais įvykiais. Visada daugiaprasmė nepažini ir nepatikima.

Žmogaus nepriklausomybę neigia visi totalitarizmai, ar tai būtų religinis tikėjimas, pretenduojantis disponuoti visiems vienoda tiesa, ar tai būtų valstybė, visus žmones paverčianti politinio aparato statybine medžiaga ir net laisvalaikio užsiėmimus pajungianti vienai ideologinei linijai. Šiandien atrodo, kad nepriklausomybė tyliai nyksta, nes egzistencija yra užliejama to, kas tipiška, įprasta ir savaime suprantama.

Tuo tarpu filosofuoti – tai bet kokiomis sąlygomis grumtis už savo vidinę nepriklausomybę. Kas yra toji vidinė nepriklausomybė?

Nuo vėlyvosios antikos laikų išliko filosofo kaip nepriklausomo žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys turi daug bruožų. Filosofas yra nepriklausomas, nes, pirma, jis neturi poreikių, jis laisvas nuo žemiškų gėrybių troškulio, nuo instinktų viešpatavimo, jis gyvena asketiškai; antra, nes jis bebaimis, atsikratęs religinių vaizdinių netiesos; trečia, nes jis nedalyvauja nei politikoje, nei valstybės gyvenime, jis gyvena saugioje ramybėje, niekuo nesusaistytas.

[...] Žmogus negali rasti atramos izoliuodamasis. Toji tariama absoliuti laisvė tuojau pat virsta kitokia priklausomybe: išoriškai tai priklausomybė nuo pasaulio, kurio pripažinimo siekiama, viduje – priklausomybė nuo aistrų.

[...]Absoliuti nepriklausomybė neįmanoma. (...) Gyvendami esame pririšti prie kitų, su kuriais vieni kitiems padėdami tegalime gyventi. Kaip savastis, mes susiję su kita savastimi, su kuria komunikuodami atrandame pačius save. Nėra jokios izoliuotos laisvės. Kur egzistuoja laisvė, ten ji grumiasi su nelaisve, kurią visiškai įveikusi, pašalinusi visas kliūtis ji pati būtų pasmerkta išnykti.

Todėl esame nepriklausomi tik tada, kai kartu susyjame su pasauliu. Netikra tokia nepriklausomybė, kurią įgyju apleisdamas pasaulį. Būti nepriklausomam pasaulyje yra ne kas kita, kaip tam tikras santykis su pasauliu: būti greta jo ir kartu greta jo nebūti, būti kartu ir jame, ir už jo.

[...] Mūsų nepriklausomybė nuo pasaulio yra neatskiriama nuo tam tikro priklausomybės nuo pasaulio būdo.

[...] Filosofavimas išauga iš pasaulyje įsišaknijusios nepriklausomybės, kuri sutampa su absoliučia priklausomybe nuo transcendencijos.

[...] Priešinga radikalios Nietzsche‘s tezės prasmė: tik jei nėra jokio Dievo, žmogus tampa laisvas. Jei yra Dievas, žmogus nebeauga, nes nuolat tarsi įsilieja į Dievą lyg neužtvenktas vanduo, prarandantis savo jėgą. Tačiau tą pačią metaforą galima aiškinti priešingai negu Nietzsche: tik žvelgdamas į Dievą žmogus išauga, užuot lyg neužtvenktas vanduo nutekėjęs į vitalinio gyvenimo menkystę.

Filosofinio gyvenimo troškulys kyla iš tamsos, į kurią nublokštas individas, iš praradimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti, tarsi spokso į tuštumą, iš savimaršos, kuriai ji pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikėja, išsigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau, ką turiu daryti?

Tokią savimaršą skatina techninis pasaulis. Sutvarkytas pagal laikrodį, suskaldytas į bukinančius arba beprasmiškus darbus vis mažiau patenkinančius žmogų kaip žmogų, jis atveda prie tokios ribos, kai žmogus jaučiasi esąs mašinos dalis, kuri pakaitomis įmontuojama tai šen, tai ten, o pati savaime nieko nereiškia ir nieko negali imtis. Ir kai tik jis pradeda atsipeikėti, šio pasaulio kolosas vėl jį įtraukia į viską sumalantį tuščio darbo ir tuščių laisvalaikio linksmybių mechanizmą.

Tačiau polinkis užmiršti apskritai būdingas žmogui. Reikia jo atsikratyti, kad neprarastum savęs ištirpdamas pasaulyje, įpročiuose, banalybėse ir kasdienybės keliuose.

Filosofavimas yra ryžtas atsiverti ištakoms, sugrįžti į save ir, kiek leidžia jėgos, suaktyvinti save vidiniais veiksmais.

Tiesa, kasdieninėje egzistencijoje, visų pirma, tenka atlikti realias užduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti, o, priešingai, į kasdieninį darbą ir smulkių tikslų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią ir visa tai patirti kaip praradimą ir kaltę – štai kas yra trokšti filosofinio gyvenimo būdo. Be to, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiri drauge su kitais žmonėmis, į laimę ir skausmą, į sėkmę ir nesėkmę, į sielos sutemas bei sumaištį. Neužmiršti, neišsisukinėti, bet suaktyvinti visą savo vadinį pasaulį (vidujybę), nelikti abejingam, bet apmąstyti – štai koks yra filosofinis gyvenimo būdas.

Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vienatvėje ir abipusiškai suprantanti, abipusiškai veikianti, abipusiškai tylinti, abipusiškai kalbanti komunikacija su žmonėmis.

Mums, žmonėms, nepamainomos yra kasdienybės gilaus susimąstymo akimirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje neprarastume sąlyčio su absoliutu.

Tai, kam religijoje tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas į pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusigręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga. (...) Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje.

Koks gali būti tokio susimąstymo turinys?

Pirma, tai refleksija. Aš prisimenu, ką per dieną padariau, ką mąsčiau ir jaučiau. Patikrinu, kas buvo neteisinga, kur buvau nesąžiningas pačiam sau, kur išsisukinėjau, kur buvau nenuoširdus. Matau, kur pritariu sau ir kur galėčiau tobulėti. Aš apmąstau, kaip save kontroliuosiu ir ko laikysiuos visą dieną. Aš vertinu save, apžvelgdamas ne man nepasiekiamą savo būties visumą, o savo atskirus poelgius, aš randu principus, kuriais noriu vadovautis.

Antra, tai transcendentinis susimąstymas. Filosofinio minties judėjimo stichijoje aš įsitikrinu autentiškąja būtimi, dievybe. Poezijoje ir mene aš skaitau būties šifrus. Stengiuosi juos suprasti filosofiškai apmąstydamas. Stengiuosi suprasti, kas pačiame laike yra amžina ir antlaikiška, bandau prisilytėti prie savo laisvės prado, o per jį – prie pačios būties, bandau prasiskverbti tarsi į kokio man ir kūrėjui bendro žinojimo pagrindą.

Mąstymas yra žmogaus būties pradžia. Teisingai pažindamas objektus, aš patiriu racionalumo jėgą, pavyzdžiui, atlikdamas skaičiavimo operacijas, techninį planavimą, eksperimentais pažindamas gamtą. Logikos prievartos jėga darant išvadas, priežastinių ryšių įžvalga, patirties akivaizdumas yra juo intensyvesni, juo grynesnis metodas.

Tačiau filosofavimas prasideda prie tokio intelekto žinojimo ribų. Racionalumo bejėgiškumas atliekant tai, kas mums svarbu nustatant tikslus ir galutines prasmes, pažįstant aukščiausiąjį gėrį, pažįstant Dievą ir žmogaus laisvę, pažadina mąstymą, kuris, naudodamasis protu, yra kažkas daugiau negu protas. Todėl filosofavimas veržiasi prie intelektinio pažinimo ribų, kad kaip tik čia pabustų.

[...] Prie šių ribų baigiasi pažinimas, bet ne mąstymas. Savo žiniomis aš galiu veikti išoriškai, techniškai jas pritaikydamas; pasinėrus į nežinojimą, yra galimas vidinis veiksmas, pakeičiantis mane patį. Čia pasireiškia kitokia, gilesnė minties jėga, kuri nėra izoliuota ir nukreipta kokį nors objektą, bet yra vyksmas mano vidinėje esybėje, kuriai mąstymas ir būtis yra tas pats.

[...] Proto aiškumas įgalina aiškiai suvokti jo paties ribas ir žadina tikruosius impulsus, kurie kartu yra ir mąstymas, ir veikimas, ir vidinis, ir išorinis veiksmas.

Filosofinių minčių negalima pritaikyti, veikiau jos yra tikrovė, apie kurią galima pasakyti: mąstydamas žmogus pats gyvena, arba: gyvenimas yra susiliejęs su mintimi. Todėl žmogaus būtis ir filosofavimas yra neatskiriami, taigi būtina ne tik mąstyti filosofinę mintį, bet ir sykiu su šia mintimi pasinerti į apmąstomą filosofinę žmogaus būtį.