citatos iš A. Kamiu knygos: "Nuopuolis (arba Krytis)"

„Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi normalūs žmonės?“ jūs, žinoma, atsakote: „taip“. Kaipgi pasakyti „Ne“?

„Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotas laisvalaikis“. Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų. [...] Mes irgi tokie pat: kas ką sudoros.

Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą.

Kai tik išvystu naują veidą, kažkas manyje duoda pavojaus signalą. „Sustokite. Pavojus!“ Net jausdamas didžiausią simpatiją, būnu budrus.

Aš pažinojau tyros širdies žmogų, nežinantį, kas yra nepasitikėjimas. Jis buvo pacifistas, absoliučios laisvės šalininkas. (...) per paskutinius religinius karus Europoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo slenksčio parašė: „Iš kur neateitumėte, įeikite ir būkit pasveikinti“. Kas, jūsų nuomone, atsiliepė į šį malonų kvietimą? Kariškiai, kurie įėjo į jo namus kaip į savo ir paleido jam žarnas.

Ar pastebėjote, kad koncentriniai Amsterdamo kanalai panašūs į pragaro ratus? Miesčioniško pragaro, suprantama, knibždančio košmarų.

Draugystė – ne toks paprastas dalykas. Ji ilga ir sunkiai pasiekiama, bet kai jau ji atsiranda, nebeįmanoma jos atsikratyti, belieka būti viskam pasiruošus. Tik jau nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėte pasivaikščioti. Bet ne, b9kit ramūs, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau.

[...] Gal mes nepakankamai mylime savo gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galima pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže – žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save!

[...] Žmogus toks jau yra, brangusis pone, dviveidis: jis negali mylėti, nemylėdamas savęs. Įsižiūrėkite į savo kaimynus, jei per laimingą atsitiktinumą name kas nors numiršta. Jie miega, užsisklendę savo mažučiuose gyvenimėliuose, ir štai, pavyzdžiui, miršta namsargi. Jie tuoj pat atsibunda, sukrunta, ima teirautis, gailėtis. Štai numirėlis paruoštas, ir spektaklis pagaliau prasideda. Ko gi jūs norite, jiems reikalinga tragedija, tai jų mažutė transcendencija, tai jų aperityvas.

[...] Mano namsargė, išvaisčiusi pinigus nukryžiuotajam, geram ąžuoliniam karstui su sidabrinėmis rankenėlėmis, rodančiam jos didžiulį sielvartą, po mėnesio prilipo prie gražiabalsio dabitos. (...) Pažinojau žmogų, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų atidavė lengvabūdei moteriai, viską jai paaukojo – draugus, karjerą, net padorumą, ir vieną vakarą suprato niekada jos nemylėjęs. Jis nuobodžiavo kaip dauguma žmonių. Todėl pats susikūrė sudėtingą, dramatišką gyvenimą. Reikia, kad kažkas atsitiktų, - štai kaip paaiškinama dauguma žmonių poelgių.

Mano toks malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli koziriai.

Gerai žinau, kad negalima apsieiti be viešpatavimo ir vergystės. Kiekvienam žmogui vergai reikalingi kaip oras. Įsakinėti – tai kvėpuoti (...) Ir net didžiausi bedaliai gauna pakvėpuoti. Žmogus, stovintis ant žemiausio socialinio laiptelio, turi žmoną arba vaiką. Jeigu jis viengungis, - šunį. Apskritai, svarbiausia, kad tu gali supykti, o kitas neturi teisės tau prieštarauti. (...) Jūs tikriausiai pastebėjote, mūsų senoji Europa ėmė filosofuoti teisingai. Mes jau nebesakome kaip naiviaisiais laikais: „Aš taip manau. Ar jūs tam prieštaraujate?“ Mes tapome protingesni. Dialogą pakeičiame komunikatu. „Tiesa yra tokia, sakome mes. – Jūs visada galite ją užginčyti, tai mūsų nedomina. Bet po kelių metų policija jums įrodys, kad aš teisus“.

Vergiškumas, geriausiai besišypsantis, yra neišvengiamas. Bet mes neturime to pripažinti. Ar nebūtų geriau, jeigu tas, kuris negali apsieiti be vergų, vadintų juos laisvaisiais žmonėmis? Visų pirma, iš pricipo, o antra, kad neatimtų vilties. Jiems priklauso ši kompensacija, ar ne? Tada jie ir toliau šypsosis, o mūsų sąžinė bus rami. Kitaip būsime priversti raustis po savo sielą, skaudžios mintys varys mus iš proto, o gal net tapsime kuklūs – visko galima laukti.

Palikęs neregį ant šaligatvio, kur padėjau jam nusigauti, aš kilstelėjau skrybėlę. Šis kilstelėjimas akivaizdžiai buvo skirtas ne jam, jis negalėjo jo matyti. Kam tuomet jis buvo skirtas? Publikai. Po vaidinimo aktorius atsisveikina.

Laikiau save protingesniu už kitus ir jaučiausi laisvai nuo bet kokių pareigų jiems. Kaip jau jums sakiau, visada maniau esąs protingesnis už kitus, jautresnis, vikresnis, puikus šaulys, neprilygstamas vairuotojas, geriausias meilužis. Net tose srityse, kur pats mačiau esąs silpnesnis už kitus, pavyzdžiui, teniso korte – tenisą žaidžiau vidutiniškai, - man buvo sunku patikėti, kad nepralenkčiau geriausių žaidėjų, jeigu turėčiau laiko treniruotis. Mačiau tik savo pranašumus, ir paaiškinamas mano geranoriškumas ir ramybė. Jeigu skirdavau dėmesio kitiems, tai grynai iš malonės, sava valia, ir dėl to įgydavau dar didesnių nuopelnų: dar vienu laipteliu palypėdavau į meilę sau.

Jūs pastebėjote, yra žmonių, kurių religija liepia atleisti visas kaltes, ir jie iš tiesų jas atleidžia, bet niekados neužmiršta. Aš anaiptol nebuvau linkęs atleisti, bet galų gale jas užmiršdavau. Ir kaltininkas, manęs, kad jo neapkenčiu, negalėdavo atsitokėti, pamatęs, kad sveikinuosi su juo plačiai šypsodamasis. Tada jis, priklausomai nuo savo charakterio, žavėdavosi mano sielos didybe arba niekindavo mano menkystę, nepagalvodamas, kad priežastis kur kas paprastesnė: aš būdavau užmiršęs viską, net jo vardą.

Knygos skaitytos probėgšmais, draugai mylėti probėgšmais, miestai lankyti probėgšmais, moterys turėtos probėgšmais! Ko tik nedariau iš nuobodulio arba norėdamas prasiblaškyti. Žmonės sekė paskui mane, norėjo įsikabinti, bet nebuvo už ko, ir tai buvo nelaimė. Jiems. Nes aš juos užmiršdavau. Visada prisimindavau tik save.

Aš anaiptol ne kietaširdis, priešingai, mano širdis kupina švelnumo, aš lengvai susigraudinu. Tik mano dvasios polėkiai ir švelnumas visada buvo skirti man pačiam. Galų gale netiesa, kad aš niekada nemylėjau. Savo gyvenime patyriau bent vieną didelę meilę, kurios objektu visuomet buvau aš pats.

Kaip pats įsisąmoninau, tegalėjau gyventi su sąlyga, kad visoje žemėje visos būtybės arba kuo daugiau jų būtų atsisukusios į mane, amžinai laukiančios, neturinčios savo gyvenimo, bet kurią akimirką pasiruošusios atsiliepti į mano kvietimą (...) Trumpai tariant, tam, kad laimingai gyvenčiau aš, reikėjo, kad mano išrinktosios negyventų visai. Jos tegalėjo pagyventi retkarčiais, iš mano malonės.

Argi tai ne gražiausias uš visų negražių peizažų! Pažvelkite, į kairę nuo mūsų – pelenų krūva, kurią čia vadina kopa, į dešinę – pilkas molas, po kojomis – išbalęs kranto žvyras, o prieš mus – silpnos melsvos spalvos jūra, platus dangus, kuriame atsispindi blyškūs vandenys. Iš tiesų, drėgnas pragaras! Vien tik horizontalios linijos, jokio spindesio, bespalvė erdvė, miręs gyvenimas. Ar jums neatrodo, kad čia viskas išsitrynę, o į akis krinta nebūtis?

Jūsų argumentais, jūsų nuoširdumu ir jūsų didelėmis kančiomis žmonės patikės tik po jūsų mirties. Kol esate gyvas, jūs jiems – abejotinas atvejis, jūs turite teisę tik į jų skeptišką požiūrį. Jeigu būtų bent kokia galimybė pasimėgauti savo mirties reginiu, vertėtų jiems įrodyti tai, kuo jie nenori tikėti, ir juos nustebinti. Bet nusižudote, ir jums nesvarbu, ar jie tiki jumis, ar ne: jūsų čia nėra, ir jūs nebegalite pamatyti jų nustebimo ir atgailos, beje, trumpalaikės. (...) Kad jumis liautųsi abejoję, paprasčiausiai turite liautis egzistuoti.

Neduokite jiems nė mažiausio preteksto mus teisti, brangus drauge! Kitaip būsime sudraskyti į gabalus. (...) Jei man išvarvės nors lašas kraujo, baigta, tapsiu jų grobiu.

Daugiausia priešiškai nusiteikusių žmonių sutikdavau kaip tik tarp tų, kurių nepažinojau ir kurie mane pažinojo iš tolo. Be abejonės, jie įtarė, kad gyvenu pilnakraujį, nevaržomą gyvenimą, mėgaujuosi laime, o už tokius dalykus neatleidžiama. Pasitenkinimas veide, ypač jeigu jis pernelyg akivaizdus, įsiutintų ir asilą.

Visi mes norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas reikalauja pripažinti jį nekaltu bet kokia kaina, net jeigu dėl to reikėtų apkaltinti visą žmonių giminę ir dangų. (...) Jeigu pasakysite nusikaltėliui, kad jo nusikaltimas nepriklauso nei nuo jo prigimties, nei nuo būdo, bet tik tai nuo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių, jis bus jums labai dėkingas. Per ginamąją kalbą jis pasirinks kaip tik šią akimirką ir prapliups ašarų lietumi.

[...] Svarbiausia – išvengti teismo. Kadangi jo išvengti sunku – nelengva tuo pat metu priversti savimi žavėtis ir išteisinti savo prigimtį – jie visi ima siekti turto. (...) Žinoma, dėl galios. Bet ypač dėl to, kad turtas išgelbėti nuo neatidėliotino teismo, ištraukia jus iš metro minios ir paslepia nikeliuotuose automobiliuose, izoliuoja dideliuose saugomuose parkuose, miegamuosiuose vagonuose, prabangiose kajutėse. Turtas, brangusis drauge, dar ne išteisinimas, tik teismo atidėjimas.

Niekada nesiskundžiau, kad užmirštamas mano gimtadienis; pažįstami net stebėdavosi ir kone žavėdavosi tokiu mano santūrumu. Bet mano abejingumo priežastis buvo dar kuklesnė: aš norėjau būti užmirštas, kad galėčiau pasiskųsti sau pačiam. Keletą dienų prieš tą didžiulės reikšmės datą, kurią gerai atsimindavau, būdavau budrus, dėmesingas, kad tik kaip nors neprasitarčiau ir nepriminčiau jos žmonėms, kurių užmaršumu visiškai pasitikėjau. Akivaizdžiai įrodęs sau, kad esu vienišas, galėjau atsiduoti vyriško liūdesio džiaugsmams.

Nuodugniai ištyręs savo bylą, prieidavau išvadą, kad esu puikiai įvaldęs vienintelį dalyką – panieką. Labiausiai niekinu tuos, kuriems dažniausiai padėdavau. Mandagiai, su nuoširdžiausia užuojauta, aš kasdien spjaudavau į veidą visiems neregiams.

Vaidini nemirtingą, o po kelių savaičių net nežinai, ar beištempsi iki rytdienos.

Nuovargis, graužęs mano kūną, kartu sugraužė daugelį skaudulių. Bet koks piktnaudžiavimas sekina gyvybingumą, taigi mažina ir kančią. 

Reikės pasiduoti ir pripažinti savo kaltę. Reikės gyventi akmeniniame maiše. Tiesa, jūs nežinote, kad požeminio kalėjimo vienutę viduramžiais vadino akmeniniu maišu. Paprastai ten uždarydavo iki gyvos galvos. Ta vienutė skyrėsi nuo kitų išradingu dydžiu. Ji nebuvo pakankamai aukšta, kad galėtum atsistoti, ir nebuvo pakankamai plati, kad galėtum atsigulti. Reikėdavo nepatogiai susiriesti, gulėti įstrižai; miegodamas žmogus tarsi krisdavo, o būdraudamas tupėdavo. (...) Jausdamas kūną stingdantį nuolatinį nepatogumą, pasmerktasis kasdien prisimindavo, kad jis kaltas, o nekaltiesiems leista džiaugsmingai išsitiesti.

Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai pasijuokti. Aš jo laukiu ramiai, nes esu patyręs baisesnį, žmonių teismą. Jiems nėra švelninančių aplinkybių, net geri ketinimai virsta įkalčiais.

[...] Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kasdien.

Visada yra priežasčių nužudyti žmogų. O išteisinti, palikti gyvą, priešingai, neįmanoma. Štai kodėl nusikaltimui visada atsiranda gynėjas, o nekaltumui – tik kartais.

Ar žinote, mano drauge, kas yra vieniša būtybė, klaidžiojanti didžiuliame mieste?...

Kartais geriau supranti žmogų, kuris meluoja, nei tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieno daikto vertę.

Prieš pusantro šimto metų mes ilgėdavomės ežerų ir miškų. Šiandien mus lyriškai nuteikia kalėjimo vienutės.  

Nežinojau, kad laisvė nėra nei atpildas, nei ordinas, kuris aplaistomas šampanu. Nei, žinoma, dovana, dėžutė gardumynų, galinčių pamaloninti gomurį. O ne! Priešingai – tai lažas, alinantis kroso bėgimas, kur esi vienas. Nėra šampano, nėra draugų, kurie, su meile žiūrėdami į jus, keltų taurę. Esi vienas niūrioje salėje, vienas kaltinamųjų suole, priešais teisėjus, ir vienas turi atsakyti prieš save ar prieš žmonių teismą. Kiekvienos laisvės pabaigoje laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė yra nepakeliamai sunki, ypač kai tave kamuoja karštis arba kai tu sielvartauji, arba kai nieko nemyli.

Iškilmingai pašlovinęs laisvę, slapčiomis nusprendžiau, kad reikėtų ją neatidėliojant atiduoti kam nors kitam. Ir kiekvieną kartą, kai tik galiu, pamokslauju „Meksiko Sičio“ bažnyčioje, kviečiu geruosius žmones paklusti ir nuolankiai siekti vergovės patogumų, o vergovę vadinu tikrąja laisve.

Tiesą pasakius, aš klydau, tvirtindamas, kad svarbiausia išvengti teismo. Svarbiausia, kad gali viską sau leisti, bet kartkartėmis privalai garsiai išpažinti savo niekšiškumą. Aš vėl viską sau leidžiu, tik dabar nebegirdžiu juoko už nugaros. Aš nepakeičiau gyvenimo būdo, tebemyliu save ir naudojuosi kitais. Bet išpažinęs klaidas lengviau galiu viską pradėti iš naujo ir mėgautis dvigubai: visų pirma, savo prigimtimi, o antra – atgailos žavesiu.