A.Kamiu "Sizifo mito" fragmentai

A.Kamiu "Sizifo mito" fragmentai. O štai čia - nuoroda į visą kūrinį.

---

YRA tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita - ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų - ne tokie svarbus dalykai.

Galilėjus, laikęsis svarbios mokslo tiesos, lengviausiai jos išsižadėjo, vos tik ji sukėlė pavojų jo gyvybe. Tam tikra prasme jis gerai padarė. Toji tiesa nebuvo verta laužo. Kuri iš jų, Žemė ar Saulė, sukasi viena apie kitą, visiškai nesvarbu. Atvirai kalbant, tai tuščias klausimas.

Nusižudyti, panašiai kaip melodramoje, tam tikra prasme reiškia prisipažinti. Prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti.

pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Toji tremtis - be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties. Būtent šita nedarna tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų ir yra absurdo jausmas.

Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Kūnas sprendžia ne blogiau už Protą ir traukiasi nuo nebūties. Gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti.

Žudomasi todėl, kad gyvenimas nevertas, kad jį gyventum, - tai, žinoma, tiesa, tačiau bergždžia, nes ji yra truizmas.

Visuomet lengva būti logiškam. Ir beveik neįmanoma būti logiškam iki galo.

Atkaklumas ir įžvalgumas yra privilegijuoti žiūrovai nežmoniško vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis.

Absurdiškumo jausmas gali priblokšti bet kurį žmogų ties bet kuriuo gatvės kampu. (...)Matyt, tiesa, kad žmogus lieką mums nepažįstamas iki galo, kad kažkas jame visados nesuprastinama ir prasprūsta pro mūsų suvokimą.

Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų. Didieji kūriniai dažnai gimsta ties kokiu nors gatves kampu ar restorano prieangyje. Taip ir absurdas.(...) Tam tikromis aplinkybėmis, kai paklaustas, apie ką galvoja, žmogus atsako "nieko", jis, galimas daiktas, apsimeta. (...) Bet jeigu tas atsakymas nuoširdus, jeigu jis atliepia tą savotišką sielos būseną, kai tuštuma tampa iškalbinga, kai nutrūksta kasdienių veiksmų grandinė, kai širdis bergždžiai ieško jungiamosios tos grandinės grandies, tuomet šitoks atsakymas gali būti laikomas lyg ir pirmu absurdo ženklu.

Kartais dekoracijos sugriūva. Kėlimasis iš ryto, tramvajus, keturios valandos kontoroje arba gamykloje, pietūs, vėl tramvajus, keturios valandos darbo, vakarienė, miegas, - pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį bei šeštadienį viskas vyksta tuo pačiu ritmu, ir šitaip netrikdomai žengiama tuo keliu didžiąją gyvenimo dalį (...)"Daugybę vilčių teikęs vyrukas, dabar dirbantis kontoroje. Nieko kito neveikia, pargrįžta namo, atsigula ir rūko iki vakarienės, paskui vėl atsigula ir miega ligi ryto. Sekmadienį keliasi labai vėlai, sėdasi prie lango, žiūri į lietų arba į saulę, į praeivius arba į tylą. Ir taip kiaurus metus. Jis laukia. Laukia mirties. Kam tie pažadai, jeigu vis vien..." (...)Tik vieną gražią dieną iškyla tasai "kodėl", ir viskas prasideda šituo nuovargiu, kuriame atsiranda nuostabos. (...)Nuovargis yra paskutinė mašinalaus gyvenimo apraiška, bet sykiu ir akstinas išjudėti sąmonei. Jis ja pažadina ir provokuoja tolesnę dalykų eigą. O tolesnė eiga - arba nesąmoningas grįžimas į tą veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas. Visiškai nubudus, po tam tikro laiko sulaukiama ir padarinio: savižudybės arba pusiausvyros atstatymo. (...) Viskas kyla iš paprasčiausio "susirūpinimo" ("Susirūpinimas" - M. Heideggerio terminas iš “Būties ir laiko”, apibūdinantis žmogaus egzistenciją.)

Šitaip diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą, laikas neša mus. Tačiau visuomet ateina momentas, kai reikia nešti jo naštą. Mes gyvename ateitimi: "rytoj", "vėliau", "kai šio to pasieksi", "ilgainiui suprasi"13. Šie nenuoseklumai - tiesiog nuostabūs, nes pagaliau vis tiek reikės numirti. Juk ateina diena, kai žmogus konstatuoja ar pasako, kad jam jau trisdešimt. Šitaip jis patvirtina savo jaunumą. Bet kartu nustato ryšį su laiku. Užima jame savo vietą. Pripažįsta esąs tam tikrame kreivės, kurią turės nueiti, taške. Jis priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokęs atpažįsta jame baisiausią savo priešą. Jis troško rytojaus, būtent rytojaus, tuo tarpu, kai visa savo esybe privalėjo jo kratytis! Šis kūno maištas ir yra absurdas  *.

suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizažas gali mus neigti. Bet kokio grožio gelmėje glūdi kažkas nežmoniška: šitos kalvos, šitas dangaus švelnumas, šitie medžių kontūrai akimoju gali prarasti iliuzinę prasmę, kurią mes jiems suteikiame, ir tampa tolimesni už prarasta rojų. (...)asaulis pro mus prasprūsta, nes vėl tampa savimi. Dekoracijos, kurias užmaskuodavo įprotis, vėl tampa kuo yra. Jos nutolsta nuo mūsų. Būna dienų, kai pamatęs pažįstamą moters, kuria mylėjai prieš daugeli mėnesių ar metų, veidą, išvysti ją tarsi visai svetimą, ir gal net geidi to, kas ūmai padaro tave tokį vienišą. (...) Aišku tik viena: šitas pasaulio tankumas ir svetimumas yra absurdas. Žmones irgi skleidžia kažką nežmonišką. Tarpais aiškumo valandėlėmis jų mechaniški judesiai, beprasmė pantomima daro kvaila visa, kas juos supa. Už stiklinės pertvaros žmogus kalba telefonu. Mes jo negirdime, tik matome bereikšmę mimiką - kyla klausimas, kodėl jis gyvena14. Tas nejaukumas paties žmogaus nežmoniškumo akivaizdoje, ta baisi kapituliacija prieš savo pačių atvaizdą, tas "šleikštulys", anot vieno mūsų dienu autoriaus15, taip pat yra absurdas. Kaip ir tas svetimas žmogus, kartais išeinantis mus pasitikti veidrodyje, tas toks artimas, tačiau nerimą keliantis brolis, kurį regime savo fotografijose, irgi yra absurdas.

Laikas mus baugina tik todėl, kad uždavinys pradžioje išdėstomas, o tik paskui sprendžiamas.

Kol protas tyli sustingusiame savo vilčių pasaulyje, viskas atsispindi ir išsirikiuoja jo ilgesio vienovėje. Bet vos jam krustelėjus, tas pasaulis pleišėja ir griūva: pažinimui peršasi aibė mirgančių šukių. Reikia atsisveikinti su viltim, jog kada nors pavyks atkurti tą įprastą ir glotnų paviršių, kuris mums nuramintų širdį. Po tiekos amžių ieškojimų, po tiekos mąstytojų išsižadėjimų puikiai žinome, jog tai tiesa, taikytina visam mūsų pažinimui.

[...] Niekada nebus užlygintas griovys tarp mano egzistencijos tikrumo ir turinio, kurį mėginu suteikti tam tikrumui. Aš liksiu svetimas pats sau visiems laikams.

Štai medžiai - žinau, kad jie grublėti, vanduo - jaučiu jo skoni. Žolės kvapai ir žvaigždės, naktis, tie vakarai, kai atlėgsta širdis, - kaipgi galėčiau neigti šitą pasaulį, kurio galią ir stiprybę nuolat jaučiu? Ir vis dėlto net visam šios žemės mokslui nepavyks įtikinti manęs, kad šitas pasaulis - mano. (...) Švelnūs kalvų kontūrai ir vakaro ranką ant neramios mano širdies išmoko mane kur kas daugiau. Sugrįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Suprantu: jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu. (...)Taigi ir intelektas savaip man sako, kad šis pasaulis absurdiškas. Kad ir kaip stengiasi jo priešingybė, aklas protas, vaizduoti, jog viskas aišku, aš vis tiek laukiau įrodymų ir geidžiau, kad jis būtų teisus.

Sykį jas pripažinęs, jis nebesugeba iš jų išsivaduoti. Juk už viską reikia bent kiek sumokėti. Įsisąmoninęs absurdą, žmogus lieką susijęs su juo visiems laikams. Praradęs viltį ir šitai suvokęs, jis nebepriklauso ateičiai. Tai normalu. Bet normalu ir tai, kad jis stengiasi išsiveržti iš pasaulio, kurį pats susikūrė. Visa, kas buvo pasakyta, įgyja prasmę tik tuomet, kai turimas galvoje šis paradoksas.

Jeigu intencionalumo tema apsiriboja pailiustravimu vien psichologinės nuostatos, kuria remiantis realybė veikiau išsemiama nei paaiškinama, tuomet ji iš tikro niekuo nesiskiria nuo absurdo dvasios. Ji siekia išvardyti tai, ko negali transcenduoti. Ji tik teigia, kad nesant jokio vienovės principo mintis dar gali rasti džiaugsmą aprašinedama ir suprasdama kiekvieną patirties apraišką. Visų šitų apraiškų tiesa yra psichologinio pobudžio. Ji liudija tik "susidomejimą", kurį gali sukelti tikrovė. Tai būdas pažadinti snūduriuojantį pasaulį ir, tokį atgijusį, sugrąžinti protui.

Jis (protas) yra minties instrumentas, o ne pati mintis. Žmogaus mintis visų pirma yra jo ilgesys. Protas mokejo nuraminti plotiniškąją melancholiją, lygiai taip pat jis randa būdų numaldyti ir šiuolaikinį nerimą tarp įprastinių amžinybės dekoracijų.

Tas akivaizdus dalykas - tai absurdas. Tai nedarna tarp geidžiančio proto ir apviliančio pasaulio, tai manasis vienovės ilgesys, šitas padrikas pasaulis ir juos susiejantis prieštaravimas. Kierkegaard'as numaldo mano ilgesį, o Husserlis sutelkia draugėn tą pasaulį. Aš laukiau anaiptol ne šito. Man rūpėjo gyventi ir mąstyti šitoje kankinančioje nesantarvėje, sužinoti, ar reikia taikytis su ja, ar atsisakyti to susitaikymo. (...)Reikia žinoti, ar galima gyventi su absurdu, ar logiką reikalauja, kad nuo jo numirtum. Juk mane domina ne filosofinė savižudybė, o paprasčiausiai savižudybė.

Jeigu būčiau medis tarp medžių, katė tarp gyvulių, šitas gyvenimas turėtų prasmę ar veikiau šita problema nebetektų prasmės, nes aš būčiau šio pasaulio dalis. Aš būčiau šitas pasaulis, prieš kurį dabar stoju visa savo sąmone ir visu savo poreikiu suartėti su būtim. Kad ir koks niekingas šitas protas, būtent jis ir priešpriešina mane pasauliui. (...)Ir kas gi yra šito konflikto, šitos sprogymės tarp pasaulio ir mano proto pagrindas, jei ne paties konflikto suvokimas? Tad noredamas išsaugoti tą konfliktą, turiu visąlaik būti jį įsisąmoninęs, vis per nauja, vis su įtampa. Štai ko kol kas privalau neužmiršti. Tą akimirką absurdas, sykiu toks akivaizdus ir toks nepažabojamas, sugrįžta į žmogaus gyvenimą ir randa ten tėvynę. Tą akimirką protas dar gali pasitraukti iš bevaisio ir išdeginto aiškiai suvokiamų pastangų kelio. Dabar tas kelias įsilieja į kasdienybę. Jis vėl sugrįžta į bevardės žmonių daugumos pasaulį, tačiau nuo šiol žmogus į jį įžengia su savo maištu ir su savo aiškiu matymu. Jis nebemoką viltis. Šitas dabarties pragaras pagaliau tampa jo karalyste. (...)kad, galimas daiktas, pabaigoje jo laukia pragaras, bet jam stinga fantazijos įsivaizduoti tokią keistą ateitį; kad jis praranda teisę į nemirtingumą, bet šitai jam atrodo mažmožis. Norima, kad jis pripažintų savo kaltę. Bet jis jaučiasi esąs nekaltas. Tiesą pasakius, tik šitai jis ir jaučia - tą savo nepataisomą nekaltumą. Būtent jis ir leidžia jam viską. Taigi jis verčia save gyventi vien tik tuo, kas jam žinoma, apsieiti su tuo, kas yra, ir neįsileisti nieko, kas nėra tikra. Jam atsakoma, kad niekas nėra tikra. Tačiau bent jau šitai yra tikrybė. Su ja jis ir susiduria, jis nori sužinoti, ar galima gyventi be paskatos.

Anksčiau buvo svarbu žinoti, ar gyvenimas privalo tureti prasmę, kad būtų verta jį nugyventi. Čia, priešingai, atrodo, jog jis juo geriau bus nugyventas, juo mažiau turės prasmės. Išgyventi patirtį, likimą - reiškia visiškai jį priimti. Taigi žinodamas, kad tas likimas absurdiškas, negyvensi jo, jeigu nepadarysi visko, kad išlaikytum tą įsisąmonintą absurdą prieš akis. Paneigti vieną iš priešpriešos, kuria gyveni, narių - reiškia jos išvengti. Slopinti sąmoningą maištą - reiškia apeiti problemą. Šitaip permanentinės revoliucijos tema perkeliama į individualią patirtį. Gyventi - reiškia leisti gyvuoti absurdui. Leisti jam gyvuoti - pirmiausia reiškia jį stebėti.

Absurdas miršta tik tuomet, kai nuo jo nusigręžiama. Tad viena iš nedaugelio nuoseklių filosofinių pozicijų yra maištas. Jis yra amžinoji žmogaus ir jo tamsumo akistata. Jis yra neįmanomo vaiskumo reikalavimas. Jis kiekvieną sekundę verčia abejoti pasauliu. Kaip pavojus teikia žmogui nepakeičiamą progą suvokti maišto esmę, taip ir metafiziškas maištas daro sąmoninga visą patirtį. Tuo maištu žmogus nuolat teigia sau, kad jis yra. Tai ne siekis, jame nėra vilties. Tas maištas tėra tikrumas, jog žmogaus lemtis yra gniuždanti, tik jame nėra nuolankumo, kuris turėtų tą tikrumą lydeti.

[...]Galima pamanyti, kad savižudybė lydi maištą. Bet tai būtų klaidinga, nes savižudybė nera logišką maišto baigtis. Ji yra visišką jo priešingybė, nes numato susitaikymą. Savižudybė, kaip ir šuolis, yra visiškas pritarimas.

Toks maištas suteikia vertę gyvenimui. Apimdamas visą kokio nors žmogaus egzistenciją, jis grąžina jai didingumą. Žmogui be akiraiščių nėra gražesnio reginio už intelekto susirėmimą su jį pranokstančia tikrove43. Žmogaus išdidumo reginys su niekuo nepalyginamas. Bet koks nuvertinimas čia bejėgis. Toji drausmė, kurią protas primeta sau pačiam, toji nukalta valia, toji akistata turi kažką galingą ir nepaprastą. Nuskurdinti tikrovę, kurios nežmoniškumas teikia žmogui didybės, - reiškia sykiu nuskurdinti ir patį žmogų.

Svarbu mirti nesusitaikius, o ne savo paties noru. Savižudybė - tai neteisingas supratimas. Absurdo žmogus gali tik viską išeikvoti ir išsekti pats. Absurdas yra didžiausia įtampa, kurią jis nuolatos palaiko vienišomis savo pastangomis, nes žino: tuo sąmoningumu ir tuo kasdieniu maištu jis liudija vienintelę savo tiesą - iššūkį. Tai pirmoji išvada.

Žinoti, ar žmogus yra laisvas, - reiškia žinoti, ar jis gali turėti šeimininką. Savotiškai absurdišką ši problema tampa todėl, kad jau pati sąvoka, leidžianti iškelti laisvės problemą, sykiu padaro ją visiškai beprasmiška: juk Dievo akivaizdoje veikiau iškyla blogio nei laisvės problema. Visiems žinoma alternatyva: arba mes nesame laisvi ir visagalis Dievas atsakingas už blogį, arba mes esame laisvi ir atsakingi, o Dievas nėra visagalis.

Vienintelė man žinoma laisvė yra proto ir veiklos laisvė. Absurdas sunaikina visas mano amžinosios laisvės galimybes, užtat sugrąžina man veiklos laisvę ir jai paskatina.

Čia absurdas paaiškina man: rytojaus nėra. Ir tai tampa nuo šiol didžiulės mano laisvės priežastim. (...) Jis (absurdo žmogus, visas atsigręžęs į mirtį (kuri čia laikoma pačiu akivaizdžiausiu absurdu)) mėgaujasi laisve nuo visuotinai pripažintų taisyklių. Tad matome, jog egzistencialistų filosofijos išeities temos išsaugojo visą savo vertę. Grįžimas prie sąmoningumo, išsiveržimas iš kasdienybės snūdulio - tai pirmosios absurdo laisvės prielaidos. (...)Pasinerti į šita bedugnę tikrybę ir pasijusti gana svetimam savo paties gyvenimui, kad jį turtintum ir nugyventum be įsimylėjėlio trumparegiškumo, - štai čia ir glūdi išsilaisvinimo principas. Kaip ir kiekviena veiklos laisvė, šita naujoji nepriklausomybė - laikina. Ji neturi amžinybės čekio.

Tokia yra antroji išvada. Taip absurdo žmogus valandėlę regi ugningą ir suledėjusį, vaiskų ir ribotą pasaulį, kuriame nėra nieko įmanomo, bet viskas duota; anapus jo laukia žlugimas ir nebūtis. Jis gali ryžtis sutikti gyventi tokiame pasaulyje ir semtis iš jo jėgų, atsisakydamas vilties ir atkakliai liudydamas, jog galima gyventi be paguodos.

Tik drąsa ir gebėjimas protauti jam (Goethe’i) kur kas svarbesni dalykai. Drąsa moko gyventi be paskatos ir tenkintis tuo, ką turi, gebėjimas protauti padeda suvokti savo ribas. Būdamas tikras, kad jo laisvė laikina, kad jo maištas neturi ateities ir kad jo sąmonė netvari, jis išgyvena savo gyvenimo nuotykius jam skirtu laiku. Čia ir yra jo sfera, jo veikla, kurią jis išlaisvina nuo bet kokio teismo, tik ne savojo.

Neetatinis ryšių skyriaus tarnautojas prilygsta užkariautojui, jeigu jie vienodai sąmoningi. Šiuo požiūriu visos patirtys vienodos. Skirtumas tik tas, kad vienos padeda žmogui, o kitos kenkia. Jos jam pasitarnauja, jeigu jis sąmoningas. Priešingu atveju jos tampa nebesvarbios: žmogaus nesėkmės apibūdina ne aplinkybes, o patį žmogų.

Visa tai, kas skatina žmogų dirbti ir veikti, paremta viltimi. Vadinasi, vienintelė nesumeluota mintis - tai bergždžia mintis. Absurdo pasaulyje sąvokos ar gyvenimo vertė matuojama jų bergždumu.

Genijus - tai intelektas, suvokiantis savo ribas.

Nemokėti pradžiuginti savo sielos - reiškia ją parduoti.

Žmogų žmogumi labiau daro tie dalykai, kuriuos jis nutyli, nei tie, kuriuos išsako (Plg. Kierkegaard'o mintį: "Kaip vykusiai yra pasakęs vienas graikas: žmonės išmoko mus kalbėti, o dievai - tylėti" (Traktatas apie neviltį).)

Yra Dievas arba laikas, kryžius arba kalavijas. Arba pasaulis turi aukštesnę prasmę, pranokstančią jo jaudulius, arba niekas nėra tikra, išskyrus šituos jaudulius. Reikia gyventi su savo laiku ir mirti drauge su juo arba iš jo išsivaduoti renkantis didesnį gyvenimą. Žinau, jog galima sudaryti sandėrį ir gyventi savo laike tikint amžinybe. Tatai vadinama susitaikymu. Bet aš bjauriuosi šiuo terminu ir geidauju visko arba nieko. Jeigu pasirenku veiksmą, nemanykite, kad pasyvus stebėjimas yra man nežinoma žemė. Tačiau tai negali duoti man visko, ir kadangi iš manęs atimta amžinybė, aš noriu sudaryti sąjungą su laiku.(...) Individas negali nieko, ir vis dėlto jis gali viską.

Revoliucija visuomet vykdoma prieš dievus, nuo Promėtėjo, primojo naujųjų amžių užkariautojo, laikų. Tai žmogaus pretenzijos savo paties lemčiai: vargšo pretenzijos tėra pretekstas.

[...]Užkariautojai kartais kalba, kad reikia nugalėti ir įveikti. Tačiau visuomet turi galvoje "įveikti save". Jus puikiai žinote, ką tatai reiškia. Kiekvienas žmogus tam tikromis akimirkomis buvo pasijutęs lygus dievui. Bent jau taip kalbama. To priežastis - it žaibo blyksnio nutviekstą jis pajuto stulbinančią žmogaus proto didybę. Užkariautojai - tik tie žmonės, kurie jaučiasi turį pakankamai jėgų, kad būtų įsitikinę, jog nuolatos gyvens tose aukštumose, aiškiai suvokdami tą didybę. Tai tik aritmetikos klausimas - daugiau ar mažiau. Užkariautojai gali užvis daugiausia. Bet ne daugiau nei gali pats žmogus, kai to nori.

Mūsų likimas - priešais mus, ir būtent jam mes metam iššūkį. Ne tiek iš išdidumo, kiek todėl, kad suvokiame, kokia bereikšmė mūsų dalia.

šitame lygmenyje absurdas suteikia jiems karališkos galios. Teisybė, tie valdovai neturi karalystės (Plg. Kierkegaard'o pasakymą: "Aš - karalius be karalystės" (Nerimo koncepcija)). Tačiau jie turi pranašumą prieš kitus - jie žino, jog visos karalystės iliuzinės.

Nuolatinė įtampa, padedanti žmogui atsilaikyti prieš pasaulį, tvarkinga beprotybė, skatinanti viską priimti, stumia jį į kitą karštinę. Šiame pasaulyje kūryba yra vienintelė galimybė įtvirtinti savo sąmonę ir užfiksuoti jos nutikimus. Kurti - reiškia gyventi dukart. Nerimastingas Prousto ieškojimas apčiuopomis, jo gėlių, gobelenų bei nėrimų skrupulingas kolekcionavimas nereiškia nieko kita. O sykiu jis nė kiek ne reikšmingesnis už tą nenutrūkstamą bei neįkainojamą kūrybą, kuriai kasdien visą gyvenimą atsiduoda autorius, užkariautojas ir visi absurdo žmonės.

Net žmonės, netikintys evangelija, turi savo Alyvų kalną

Absurdo žmogui neberūpi aiškinti ir spręsti, jam rūpi tik patirti ir aprašyti

Viskas prasideda nuo įžvalgaus abejingumo. Aprašyti - tai viskas, ko siekia absurdo mintis.

Meno kūrinys randasi tuomet, kai intelektas atsisako samprotauti apie konkrečius dalykus. Jis žymi kūniškojo prado triumfą. Jį rastis paskatina aiški mintis, tačiau tai padariusi ji savęs išsižada. Ji nepasiduoda pagundai suteikti gilesnę prasmę tam, kas parašyta, nes laiko tai neteisėta. Meno kūrinys įkūnija intelekto dramą, tačiau įrodo ją tik netiesiogiai.

Jeigu pasaulis būtų aiškus, meno nebūtų.

Žmogus nori užsidirbti pinigų, kad galėtų laimingai gyventi, - ir visos pastangos, geriausia gyvenimo dalis atiduodama tam pinigų vaikymuisi. Laimė liko užmiršta, priemonė tapo tikslu. Panašiai ir visos užkariautojo pastangos netrukus virsta garbės siekimu, kuris iš pradžių buvo tik kelias į pilnesnį gyvenimą. (prarastas sąmoningumas) (...) Žmogaus širdy glūdi tiek atkaklios vilties.

Iš Dostojevskio (1876 m.) samprotavimo  apie "logišką savižudybę": „esą galiu būti laimingas vien prisitaikęs prie visumos harmonijos, kurios nesuprantu ir - man tatai visiškai akivaizdu - niekados nesugebėsiu suprasti... Kadangi galiausiai, esant tokiai tvarkai, prisiimu sykiu ieškovo ir atsakovo, kaltinamojo ir teisėjo vaidmenis ir manau, kad šita gamtos komedija yra visiškai kvaila, o kesti man tą komediją yra dargi žeminantis dalykas... Tad būdamas neabejotinas ieškovas ir atsakovas, teisejas ir kaltinamasis, aš pasmerkiu tą gamtą. Taip begediškai ir įžūliai pagimdžiusią mane kentėjimams, - sunaikinimui drauge su savimi..."

Jis (Kirilovas) jaučia, jog Dievas yra būtinas ir reikia, kad jis egzistuotų. Tačiau jis žino, kad jo nėra ir negali būti.

Kaip ir Kristus, kiekvienas mūsų gali būti - ir tam tikra prasme yra - nukryžiuotas ir apgautas.

Bet jeigu šito metafiziško nusikaltimo pakanka, kad žmogus pats save realizuotų, tai kam dar reikia savižudybės? Kam žudytis, palikti šį pasaulį, kai užsikariavai laisvę? Čia esama prieštaravimo. Kirilovas puikiai tai supranta ir priduria: "Jeigu tu šitai suvoki, tu - caras ir jau nebenusižudysi, o gyvensi pačioje didžiausioje šlovėje". Bet žmonės to nežino. Jie "šito" nejaučia. Kaip ir Promėtėjo ("Aš išlaisvinau žmones nuo įkyrios minties apie mirtį... Aš suteikiau jiems aklų vilčių". (Eschilas. Prikaltas Prometėjas, 248-250.))  laikais, jie minta aklomis viltimis ("Žmogus nieko daugiau ir nedarė, tik kūrė sau Dievą, kad pats nenusižudytų; tai ir yra visa pasaulinė istorija iki mūsų dienų".). Jiems būtina, kad kas nors nurodytu kelią, jie negali apsieiti be pamokslų. Tad Kirilovas turi nusižudyti iš meilės žmonijai. Jis privalo nurodyti savo broliams sunkų karališką kelią, kuriuo pats žengs pirmasis. Tai pedagogiška savižudybė. Taigi Kirilovas aukojasi. Nors jis ir nukryžiuotas, bet apgautas nebus. Jis taip ir lieka žmogumi-dievu, įsitikinusiu, jog po mirties nieko nėra, ir kupinu evangeliško liūdesio.

[...]Kirilovo pistoletas pokštelėjo kažkur Rusijoje, tačiau pasaulis ir toliau puoselėjo aklas savo viltis. Žmonės "šito" nesuprato.

[...] Absurdui Dostojevskio kūryboje prieštarauja ne krikščioniškas jos pobūdis, o tai, kad ji skelbia nemirtingumą. Galima būti krikščioniu ir sykiu absurdo žmogumi. Esama krikščionių, kurie netiki nemirtingumu.

[...]Dostojevskio atsakymas Kirilovui iš tikro gali būti reziumuojamas šitaip: gyvenimas yra melas, ir jis yra amžinas.

Tačiau žmogaus protas gali kur kas daugiau. Jis parodo, kad kūryba tėra valios aktas. Esu minėjęs, kad žmogaus valia neturi kito tikslo, kaip palaikyti sąmonės budrumą. O tai neįmanoma be disciplinos. Iš visu kantrybės ir įžvalgumo mokyklų kūryba - veiksmingiausia. Be to, ji stulbinamai liudija vienintelę žmogaus orumo apraišką: nenumaldomą maištą prieš savo dalią, atkaklumą siekiuose, kurie iš anksto laikomi bergždžiais. Jai reikia kasdienių pastangų, savitvardos, tikslaus tiesos ribų įvertinimo, saiko ir jėgos. Ji yra askezė. Ir visa tai "niekam", kad kartotum tą patį ir mindžikuotum vietoje. Bet galbut didis meno kūrinys svarbus ne pats savaime, o kaip žmogaus išbandymas ir jam suteikta galimybė įveikti savo iliuzijas bei dar truputį priartėti prie nuogos tikrovės.

Sizifas - absurdo herojus. Tiek savo aistromis, tiek ir kančia. Už panieką dievams, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi jis sumokėjo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nėra galo. Tai kaina, kurią reikia mokėti už šios žemės aistras. (...)O dėl Sizifo mito, tai čia matai tik nežmoniškai įtemptus raumenis, siekiant išjudinti milžinišką akmenį, užritinti jį aukštyn ir vėl pradeti viską iš naujo šimtąjį katrą; matai mėšlungiškai iškreiptą veidą, prie akmens prispaustą skruostą, petį, parėmusį moliną luitą, jį prilaikančią koją, ryžtingai stumiančias akmenį rankas, labai žmogišką dviejų žemėtų delnų tvirtumą. Galiausiai po šitų ilgų pastangų, matuojamų erdve be dangaus ir laiku be gelmės, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keletą akimirkų nurieda apačion, iš kur jį vėl reikės užritinti į viršūnę. Sizifas vėl leidžiasi į lygumą.

Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, - jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmen (Paskališkas akcentas: "Žmogus... tvirtesnis už tai, kas ji gniuždo".)

Jeigu šis mitas tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas. Iš tikrųjų, argi tai būtų bausmė, jeigu kas žingsnį jį palaikytų sėkmės viltis? Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.

Taigi jei kartais tą nusileidimą lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali būti lydimas ir džiaugsmo. Neperdėsime taip pasakę. Įsivaizduoju Sizifą, grįžtantį prie savo akmens. Iš pradžių būta skausmo. Kai žemės vaizdai pernelyg stipriai įsikibę į atmintį, kai laimės šauksmas tampa pernelyg įsakmus, žmogaus širdyje sukyla liūdesys, - tai akmens pergalė, tai pats akmuo. Tas begalinis sielvartas itin sunkus ištverti.

(Žodžiai) “Viskas gerai” išvaro iš šio pasaulio dievą, įžengusį į jį su nepasitenkinimu ir beprasmiškų kančių pomėgiu. Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas.

Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Taip ir absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti visus stabus. (...)Tą skvarbią akimirką, kai žmogus atsigręžia į savo gyvenimą, Sizifas, grįžtantis prie savo akmens, atidžiai stebi beryšių veiksmų eigą, tampančią jo likimu, jo paties susikurtu, suvienytu jo atminties ir veikiai užantspauduotu jo mirties. Taigi įsitikinęs grynai žmogiška viso, kas žmogiška, kilme, jis, aklys, trokštantis praregėti ir žinantis, kad nakčiai nėra galo, eina nesustodamas. Akmuo rieda ir vėl.

[...]Tačiau Sizifas moko aukščiausios ištikimybės, neigiančios dievus ir pakeliančios akmenis. Jis irgi pripažįsta, kad viskas - gerai.

Žmogaus dalioje esminis absurdiškumas ir nenumaldoma didybė eina sykiu (tai banalybė, atsikartojanti visose literatūrose).

Žmogaus širdis turi apmaudų polinkį vadinti lemtimi tik tai, kas ją sužlugdo. Bet juk laimė savu ruožtu irgi neturi loginio pagrindo, nes ir ji neišvengiama. Mūsų dienų žmogus vis dėlto priskiria sau jos nuopelną tuomet, kai suvokia esąs laimingas.

Paskambinęs telefonu į Pilį, K... išgirsta ragelyje sutrikusius, sumišusius balsus, neaiškų juoką, tolimus šūksnius. To pakanka jo vilčiai palaikyti, kaip mums pakanka tų negausių ženklų vasaros danguje ar tų vakaro pažadų, suteikiančių prasmę mūsų gyvenimui.

citatos iš A. Kamiu knygos: "Nuopuolis (arba Krytis)"

„Ar jūs norite normaliai gyventi? Kaip visi normalūs žmonės?“ jūs, žinoma, atsakote: „taip“. Kaipgi pasakyti „Ne“?

„Puiku. Jus netrukus sudoros. Štai jums profesija, šeima, organizuotas laisvalaikis“. Ir maži dantukai sminga į kūną iki pat kaulų. [...] Mes irgi tokie pat: kas ką sudoros.

Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą.

Kai tik išvystu naują veidą, kažkas manyje duoda pavojaus signalą. „Sustokite. Pavojus!“ Net jausdamas didžiausią simpatiją, būnu budrus.

Aš pažinojau tyros širdies žmogų, nežinantį, kas yra nepasitikėjimas. Jis buvo pacifistas, absoliučios laisvės šalininkas. (...) per paskutinius religinius karus Europoje jis pasitraukė į kaimą. Ant savo namo slenksčio parašė: „Iš kur neateitumėte, įeikite ir būkit pasveikinti“. Kas, jūsų nuomone, atsiliepė į šį malonų kvietimą? Kariškiai, kurie įėjo į jo namus kaip į savo ir paleido jam žarnas.

Ar pastebėjote, kad koncentriniai Amsterdamo kanalai panašūs į pragaro ratus? Miesčioniško pragaro, suprantama, knibždančio košmarų.

Draugystė – ne toks paprastas dalykas. Ji ilga ir sunkiai pasiekiama, bet kai jau ji atsiranda, nebeįmanoma jos atsikratyti, belieka būti viskam pasiruošus. Tik jau nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėte pasivaikščioti. Bet ne, b9kit ramūs, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau.

[...] Gal mes nepakankamai mylime savo gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galima pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže – žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save!

[...] Žmogus toks jau yra, brangusis pone, dviveidis: jis negali mylėti, nemylėdamas savęs. Įsižiūrėkite į savo kaimynus, jei per laimingą atsitiktinumą name kas nors numiršta. Jie miega, užsisklendę savo mažučiuose gyvenimėliuose, ir štai, pavyzdžiui, miršta namsargi. Jie tuoj pat atsibunda, sukrunta, ima teirautis, gailėtis. Štai numirėlis paruoštas, ir spektaklis pagaliau prasideda. Ko gi jūs norite, jiems reikalinga tragedija, tai jų mažutė transcendencija, tai jų aperityvas.

[...] Mano namsargė, išvaisčiusi pinigus nukryžiuotajam, geram ąžuoliniam karstui su sidabrinėmis rankenėlėmis, rodančiam jos didžiulį sielvartą, po mėnesio prilipo prie gražiabalsio dabitos. (...) Pažinojau žmogų, kuris dvidešimt savo gyvenimo metų atidavė lengvabūdei moteriai, viską jai paaukojo – draugus, karjerą, net padorumą, ir vieną vakarą suprato niekada jos nemylėjęs. Jis nuobodžiavo kaip dauguma žmonių. Todėl pats susikūrė sudėtingą, dramatišką gyvenimą. Reikia, kad kažkas atsitiktų, - štai kaip paaiškinama dauguma žmonių poelgių.

Mano toks malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli koziriai.

Gerai žinau, kad negalima apsieiti be viešpatavimo ir vergystės. Kiekvienam žmogui vergai reikalingi kaip oras. Įsakinėti – tai kvėpuoti (...) Ir net didžiausi bedaliai gauna pakvėpuoti. Žmogus, stovintis ant žemiausio socialinio laiptelio, turi žmoną arba vaiką. Jeigu jis viengungis, - šunį. Apskritai, svarbiausia, kad tu gali supykti, o kitas neturi teisės tau prieštarauti. (...) Jūs tikriausiai pastebėjote, mūsų senoji Europa ėmė filosofuoti teisingai. Mes jau nebesakome kaip naiviaisiais laikais: „Aš taip manau. Ar jūs tam prieštaraujate?“ Mes tapome protingesni. Dialogą pakeičiame komunikatu. „Tiesa yra tokia, sakome mes. – Jūs visada galite ją užginčyti, tai mūsų nedomina. Bet po kelių metų policija jums įrodys, kad aš teisus“.

Vergiškumas, geriausiai besišypsantis, yra neišvengiamas. Bet mes neturime to pripažinti. Ar nebūtų geriau, jeigu tas, kuris negali apsieiti be vergų, vadintų juos laisvaisiais žmonėmis? Visų pirma, iš pricipo, o antra, kad neatimtų vilties. Jiems priklauso ši kompensacija, ar ne? Tada jie ir toliau šypsosis, o mūsų sąžinė bus rami. Kitaip būsime priversti raustis po savo sielą, skaudžios mintys varys mus iš proto, o gal net tapsime kuklūs – visko galima laukti.

Palikęs neregį ant šaligatvio, kur padėjau jam nusigauti, aš kilstelėjau skrybėlę. Šis kilstelėjimas akivaizdžiai buvo skirtas ne jam, jis negalėjo jo matyti. Kam tuomet jis buvo skirtas? Publikai. Po vaidinimo aktorius atsisveikina.

Laikiau save protingesniu už kitus ir jaučiausi laisvai nuo bet kokių pareigų jiems. Kaip jau jums sakiau, visada maniau esąs protingesnis už kitus, jautresnis, vikresnis, puikus šaulys, neprilygstamas vairuotojas, geriausias meilužis. Net tose srityse, kur pats mačiau esąs silpnesnis už kitus, pavyzdžiui, teniso korte – tenisą žaidžiau vidutiniškai, - man buvo sunku patikėti, kad nepralenkčiau geriausių žaidėjų, jeigu turėčiau laiko treniruotis. Mačiau tik savo pranašumus, ir paaiškinamas mano geranoriškumas ir ramybė. Jeigu skirdavau dėmesio kitiems, tai grynai iš malonės, sava valia, ir dėl to įgydavau dar didesnių nuopelnų: dar vienu laipteliu palypėdavau į meilę sau.

Jūs pastebėjote, yra žmonių, kurių religija liepia atleisti visas kaltes, ir jie iš tiesų jas atleidžia, bet niekados neužmiršta. Aš anaiptol nebuvau linkęs atleisti, bet galų gale jas užmiršdavau. Ir kaltininkas, manęs, kad jo neapkenčiu, negalėdavo atsitokėti, pamatęs, kad sveikinuosi su juo plačiai šypsodamasis. Tada jis, priklausomai nuo savo charakterio, žavėdavosi mano sielos didybe arba niekindavo mano menkystę, nepagalvodamas, kad priežastis kur kas paprastesnė: aš būdavau užmiršęs viską, net jo vardą.

Knygos skaitytos probėgšmais, draugai mylėti probėgšmais, miestai lankyti probėgšmais, moterys turėtos probėgšmais! Ko tik nedariau iš nuobodulio arba norėdamas prasiblaškyti. Žmonės sekė paskui mane, norėjo įsikabinti, bet nebuvo už ko, ir tai buvo nelaimė. Jiems. Nes aš juos užmiršdavau. Visada prisimindavau tik save.

Aš anaiptol ne kietaširdis, priešingai, mano širdis kupina švelnumo, aš lengvai susigraudinu. Tik mano dvasios polėkiai ir švelnumas visada buvo skirti man pačiam. Galų gale netiesa, kad aš niekada nemylėjau. Savo gyvenime patyriau bent vieną didelę meilę, kurios objektu visuomet buvau aš pats.

Kaip pats įsisąmoninau, tegalėjau gyventi su sąlyga, kad visoje žemėje visos būtybės arba kuo daugiau jų būtų atsisukusios į mane, amžinai laukiančios, neturinčios savo gyvenimo, bet kurią akimirką pasiruošusios atsiliepti į mano kvietimą (...) Trumpai tariant, tam, kad laimingai gyvenčiau aš, reikėjo, kad mano išrinktosios negyventų visai. Jos tegalėjo pagyventi retkarčiais, iš mano malonės.

Argi tai ne gražiausias uš visų negražių peizažų! Pažvelkite, į kairę nuo mūsų – pelenų krūva, kurią čia vadina kopa, į dešinę – pilkas molas, po kojomis – išbalęs kranto žvyras, o prieš mus – silpnos melsvos spalvos jūra, platus dangus, kuriame atsispindi blyškūs vandenys. Iš tiesų, drėgnas pragaras! Vien tik horizontalios linijos, jokio spindesio, bespalvė erdvė, miręs gyvenimas. Ar jums neatrodo, kad čia viskas išsitrynę, o į akis krinta nebūtis?

Jūsų argumentais, jūsų nuoširdumu ir jūsų didelėmis kančiomis žmonės patikės tik po jūsų mirties. Kol esate gyvas, jūs jiems – abejotinas atvejis, jūs turite teisę tik į jų skeptišką požiūrį. Jeigu būtų bent kokia galimybė pasimėgauti savo mirties reginiu, vertėtų jiems įrodyti tai, kuo jie nenori tikėti, ir juos nustebinti. Bet nusižudote, ir jums nesvarbu, ar jie tiki jumis, ar ne: jūsų čia nėra, ir jūs nebegalite pamatyti jų nustebimo ir atgailos, beje, trumpalaikės. (...) Kad jumis liautųsi abejoję, paprasčiausiai turite liautis egzistuoti.

Neduokite jiems nė mažiausio preteksto mus teisti, brangus drauge! Kitaip būsime sudraskyti į gabalus. (...) Jei man išvarvės nors lašas kraujo, baigta, tapsiu jų grobiu.

Daugiausia priešiškai nusiteikusių žmonių sutikdavau kaip tik tarp tų, kurių nepažinojau ir kurie mane pažinojo iš tolo. Be abejonės, jie įtarė, kad gyvenu pilnakraujį, nevaržomą gyvenimą, mėgaujuosi laime, o už tokius dalykus neatleidžiama. Pasitenkinimas veide, ypač jeigu jis pernelyg akivaizdus, įsiutintų ir asilą.

Visi mes norime dėl ko nors skųstis! Kiekvienas reikalauja pripažinti jį nekaltu bet kokia kaina, net jeigu dėl to reikėtų apkaltinti visą žmonių giminę ir dangų. (...) Jeigu pasakysite nusikaltėliui, kad jo nusikaltimas nepriklauso nei nuo jo prigimties, nei nuo būdo, bet tik tai nuo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių, jis bus jums labai dėkingas. Per ginamąją kalbą jis pasirinks kaip tik šią akimirką ir prapliups ašarų lietumi.

[...] Svarbiausia – išvengti teismo. Kadangi jo išvengti sunku – nelengva tuo pat metu priversti savimi žavėtis ir išteisinti savo prigimtį – jie visi ima siekti turto. (...) Žinoma, dėl galios. Bet ypač dėl to, kad turtas išgelbėti nuo neatidėliotino teismo, ištraukia jus iš metro minios ir paslepia nikeliuotuose automobiliuose, izoliuoja dideliuose saugomuose parkuose, miegamuosiuose vagonuose, prabangiose kajutėse. Turtas, brangusis drauge, dar ne išteisinimas, tik teismo atidėjimas.

Niekada nesiskundžiau, kad užmirštamas mano gimtadienis; pažįstami net stebėdavosi ir kone žavėdavosi tokiu mano santūrumu. Bet mano abejingumo priežastis buvo dar kuklesnė: aš norėjau būti užmirštas, kad galėčiau pasiskųsti sau pačiam. Keletą dienų prieš tą didžiulės reikšmės datą, kurią gerai atsimindavau, būdavau budrus, dėmesingas, kad tik kaip nors neprasitarčiau ir nepriminčiau jos žmonėms, kurių užmaršumu visiškai pasitikėjau. Akivaizdžiai įrodęs sau, kad esu vienišas, galėjau atsiduoti vyriško liūdesio džiaugsmams.

Nuodugniai ištyręs savo bylą, prieidavau išvadą, kad esu puikiai įvaldęs vienintelį dalyką – panieką. Labiausiai niekinu tuos, kuriems dažniausiai padėdavau. Mandagiai, su nuoširdžiausia užuojauta, aš kasdien spjaudavau į veidą visiems neregiams.

Vaidini nemirtingą, o po kelių savaičių net nežinai, ar beištempsi iki rytdienos.

Nuovargis, graužęs mano kūną, kartu sugraužė daugelį skaudulių. Bet koks piktnaudžiavimas sekina gyvybingumą, taigi mažina ir kančią. 

Reikės pasiduoti ir pripažinti savo kaltę. Reikės gyventi akmeniniame maiše. Tiesa, jūs nežinote, kad požeminio kalėjimo vienutę viduramžiais vadino akmeniniu maišu. Paprastai ten uždarydavo iki gyvos galvos. Ta vienutė skyrėsi nuo kitų išradingu dydžiu. Ji nebuvo pakankamai aukšta, kad galėtum atsistoti, ir nebuvo pakankamai plati, kad galėtum atsigulti. Reikėdavo nepatogiai susiriesti, gulėti įstrižai; miegodamas žmogus tarsi krisdavo, o būdraudamas tupėdavo. (...) Jausdamas kūną stingdantį nuolatinį nepatogumą, pasmerktasis kasdien prisimindavo, kad jis kaltas, o nekaltiesiems leista džiaugsmingai išsitiesti.

Jūs kalbėjote apie Paskutinįjį teismą. Leiskite man pagarbiai pasijuokti. Aš jo laukiu ramiai, nes esu patyręs baisesnį, žmonių teismą. Jiems nėra švelninančių aplinkybių, net geri ketinimai virsta įkalčiais.

[...] Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kasdien.

Visada yra priežasčių nužudyti žmogų. O išteisinti, palikti gyvą, priešingai, neįmanoma. Štai kodėl nusikaltimui visada atsiranda gynėjas, o nekaltumui – tik kartais.

Ar žinote, mano drauge, kas yra vieniša būtybė, klaidžiojanti didžiuliame mieste?...

Kartais geriau supranti žmogų, kuris meluoja, nei tą, kuris sako tiesą. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni prieblanda, išryškinanti kiekvieno daikto vertę.

Prieš pusantro šimto metų mes ilgėdavomės ežerų ir miškų. Šiandien mus lyriškai nuteikia kalėjimo vienutės.  

Nežinojau, kad laisvė nėra nei atpildas, nei ordinas, kuris aplaistomas šampanu. Nei, žinoma, dovana, dėžutė gardumynų, galinčių pamaloninti gomurį. O ne! Priešingai – tai lažas, alinantis kroso bėgimas, kur esi vienas. Nėra šampano, nėra draugų, kurie, su meile žiūrėdami į jus, keltų taurę. Esi vienas niūrioje salėje, vienas kaltinamųjų suole, priešais teisėjus, ir vienas turi atsakyti prieš save ar prieš žmonių teismą. Kiekvienos laisvės pabaigoje laukia nuosprendis; štai kodėl laisvė yra nepakeliamai sunki, ypač kai tave kamuoja karštis arba kai tu sielvartauji, arba kai nieko nemyli.

Iškilmingai pašlovinęs laisvę, slapčiomis nusprendžiau, kad reikėtų ją neatidėliojant atiduoti kam nors kitam. Ir kiekvieną kartą, kai tik galiu, pamokslauju „Meksiko Sičio“ bažnyčioje, kviečiu geruosius žmones paklusti ir nuolankiai siekti vergovės patogumų, o vergovę vadinu tikrąja laisve.

Tiesą pasakius, aš klydau, tvirtindamas, kad svarbiausia išvengti teismo. Svarbiausia, kad gali viską sau leisti, bet kartkartėmis privalai garsiai išpažinti savo niekšiškumą. Aš vėl viską sau leidžiu, tik dabar nebegirdžiu juoko už nugaros. Aš nepakeičiau gyvenimo būdo, tebemyliu save ir naudojuosi kitais. Bet išpažinęs klaidas lengviau galiu viską pradėti iš naujo ir mėgautis dvigubai: visų pirma, savo prigimtimi, o antra – atgailos žavesiu.

Man patikę Karl'o Jasperso "Filosofijos įvado" fragmentai.

Galbūt kai kas irgi netikėtai nelauktai tai perskaitys ir prisimins tai, ką jau senai žinojo...

---

Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas.

Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Filosofuoti — tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.

Senovės mąstytojai mums sako: objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis ko-
kia nors specialia sritimi.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys [...] Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

Ji (filosofija) nesipriešina ten, kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Jos gyvastis yra toji vienybė, kuri žmonijos gelmėse visus gali susieti su visais.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimu, kas ir iš kur tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Mąstymo formos yra nulemtos mūsų žmogiškojo intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus.

Vitalinės egzistencijos kasdienybėje mes jų stengiamės nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi jų iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti, užmirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus, veikdami pasaulyje ir skatinami mūsų vitalinių interesų. Tuo tarpu į ribines situacijas mes reaguojame arba stengdamiesi jų nepastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami į neviltį ir vėl atsitokėdami: mes tampame savimi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui.

Iš naivumo pasaulį mes laikome absoliučia būtimi. Būdami laimingi, mes džiaugiamės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgiškumo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavę pasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviai pasiduodame laimingų būsenų tėkmei.

Tačiau žmogus, patyręs tokius dalykus, tampa protingesnis. Grėsmė spiria jį užsitikrinti saugumą. Vitalinės būties saugumą turi užtikrinti viešpatavimas gamtoje ir žmonių bendrumas.

Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau; pažinimas ir technika gamtą padaro patikimą.

Tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai, ko negalima apskaičiuoti, taigi nuolatinės grėsmė, galų gale pasmerkianti pralaimėjimui: sunkaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirties pašalinti neįmanoma.užvaldytos gamtos patikimumas visada yra tik inkrustacija totalinio nepatikimumo stichijoje.[...] Tačiau būties pasaulyje nepatikimumas yra įspėjamas ženklas. Jis draudžia pasitenkinti tik pasauliu, jis rodo į kažką kita.

Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą: ar jis užmerkia akis prieš jį ir yra galutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškiai regėti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jo būties riba; ar jis griebiasi fantastiškų sprendimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimėjimą.

Praeityje iki pat mūsų dienų egzistavo savaime suprantamas istorinis žmogaus ryšys su žmogumi patikimose bendruomenėse, institucijose ir visuotinėje dvasioje. Net izoliuoto individo vienatvė buvo tarsi globojama. Ryškiausias mūsų dienų suirutės ženklas yra tas, kad žmonės vis mažiau supranta vienas kitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria, kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros ištikimybės ar bendrystės.

Jeigu Aprėptį apmąstome filosofiškai, mes juk padarome objektu tai, kas savo prigimtimi nėra objektas. Todėl nuolat privalome stengtis išsklaidyti išsakomo dalyko objektiškąjį turinį, kad pasiektume tokį susiliejimą su Aprėptimi, kuris būtų ne žodžiais nusakomo tyrinėjimo padarinys, o mūsų sąmonės būsena. Turi pasikeisti ne mano žinojimas, o mano savimonė.

Būtent toks yra pagrindinis autentiško filosofavimo bruožas. Tik objektiškai pagrįsto mąstymo stichijoje žmogus pakyla iki Aprėpties. Jis sąmoningai suaktyvina tai, kas yra mūsų egzistavimo būtiškasis pagrindas, mūsų orientyras, pamatinė nuostata, mūsų gyvenimo ir veiklos prasmė. Jis nusimeta apibrėžto mąstymo grandines ne jo atsisakydamas, bet jį plėtodamas iki kraštutinumo. Jo filosofinis mąstymas pasirengęs įsišaknyti dabarties akimirkoje. Kad mums atsivertų būtis, reikia, jog toji būtis skylant subjektui-objektui taptų mūsų sielos patirtimi. Iš to kyla aiškumo poreikis. Visa, kas miglota, turi būti suvokta objektiniu pavidalu ir tapti pilnatviška savastimi. Net pati būtis, viską pagrindžianti ir besąlygiška, turi būti priešais mūsų akis objekto pavidalu, kuris – kadangi toks pavidalas yra neadekvatus – vėl save sudaužo ir duždamas palieka Aprėpties dabartiškumo skaidrumą.

Subjekto-objekto skilimo suvokimas, kaip mūsų mąstymo ir Aprėpties atvirumo pamatinė sąlyga, suteikia mums filosofavimo laisvę.

[...]

Iš apgaulingo sustingimo išsiveržiame į plevenimo būseną. Kas buvo laikoma praraja, pasirodo esanti laisvės erdvė. Tariamoji nebūtis virto tuo, iš ko prabyla tikroji būtis.

Viską praradus lieka tik viena: Dievas yra. Jeigu gyvenantys pasaulyje, tikintys Dievo apvaizda ir siekiantys aukščiausių dalykų vis dėlto pralaimėtų, vis tiek liktų didingas tikrumas: Dievas yra. Kai žmogus galutinai praranda save ir savo tikslus, tas tikrumas pasirodo besąs jam vienintelis ir absoliutus.

Graikų filosofai suprato: tik pagal papročius yra daug dievų, o iš esmės – tik vienas. Dievo negalima regėti akimis, jis į nieką nepanašus ir negali būti pažintas iš jokio atvaizdo.

Dievybė buvo mąstoma čia kaip pasaulio protas, čia kaip pasaulio dėsnis, kaip lemtis ir apvaizda, čia kaip pasaulio architektas.

Tačiau graikų filosofų Dievas buvo tik mąstomas skirtingai negu Jeremijo gyvasis Dievas. Abiejų prasmė ta pati. Vakarų teologija ir filosofija Dievo būtį ir Dievo esmę aiškino be galo įvairiai, tačiau remdavosi tomis pačiomis dvejopomis šaknimis.

[...] Įrodytas Dievas nėra joks Dievas, o tėra tik koks nors pasaulio faktas. [...] Galima eiti minties keliais, kurie atveda prie ribos, už kurios Dievo suvokimas staiga tampa realia esatimi.

Žmogaus būtį laisvėje pavadinkime dar kitaip: egzistencija. Dievo buvimu aš įsitikinu tik radikaliai egzistuodamas. Dievas yra tikras ne kaip pažinimo objektas, o kaip egzistencinė realybė.

Jeigu laisvės tikrumas sutampa su Dievo tikrumu, egzistuoja ryšys tarp laisvės ir Dievo neigimo. Jeigu aš nepajėgiu patirti savasties stebuklo, man nereikalingas joks sąlytis su Dievu, todėl mane visiškai patenkina gamtos, daugelio dievų ar demonų egzistavimas.

[...] Kad Dievas negali būti surastas pasaulyje, reiškia ir tai, jog žmogus neturipaaukoti savo laisvės pasaulio dalykams, autoritetams, pasaulio galingiesiems, jog, priešingai, jis turi prisiimti atsakomybę, nuo kurios negali pabėgti tariamai laisvai atsisakydamas laisvės. [...] Jeigu ji (Dievo išmintis) nuolat stovėtų prieš mūsų akis visa savo didybe ir bylotų mums vienareikšmiškai kaip prievartinis autoritetas, mes taptume jos valios marionetėmis. Tačiau ji trokšta, kad mes būtume laisvi.

„Dievas yra“. Šiame teiginyje svarbiausia yra tikrovė, kurią jis nurodo. Šios tikrovės negalime suvokti tik mąstydami šį teiginį; jo grynas apmąstymas yra tuščias. Juk tai, kas juo išreiškiama, neegzistuoja nei protui, nei juslinei patirčiai. Jo tikrąją prasmę mes suvokiame tik transcenduodami, peržengdami empirinę realybę ir anapus jos įsijausdami į autentiškąją tikrovę. Todėl savo gyvenimo prasmę ir apogėjų mes pasiekiame ten, kur tampame tikri autentiškąja tikrove, t.y. Dievu.

[...] Jeigu jis yra, jis turi būti jaučiamas žmogaus kaip individo. [...] Nuo seno Dievas buvo mąstomas arba pasaulio reiškinių pavidalais, arba asmens pavidalu, pagal analogiją su žmogumi. Tačiau kiekvienas toks vaizdinys yra apgaulingas. Dievas nėra tai, ką mes galėtume išvysti akimis.

Mūsų tikrasis santykis su Dievu giliausiai išreikštas Biblijoje tokiais žodžiais: nesusikurk jokio paveikslo ir alegorijos. Vadinasi: Dievo neregimybė draudžia žmogui melstis Dievo paveikslams, stabams ir statuloms. Šis akivaizdus draudimas pagrindžiamas dar ir tuo, kad Dievas yra ne tik nematomas, bet ir neįsivaizduojamas ir net nemąstomas. Jokia alegorija negali jo atitikti ir pakeisti. [...] Tačiau net Biblijoje šio Senojo Testamento reikalavimo nebuvo paisoma: išliko suasmeninto Dievo vaizdinys, Dievo rūstybė ir jo meilė, jo teisingumas ir gailestingumas.

[...] Žmogaus, tikinčio vieną Dievą, gyvenimas, palyginti su gyvenimu to, kuris tiki daugelį dievų, įgijo naują pamatą. Susitelkimas į viena duoda pagrindą egzistenciniam ryžtui.

Filosofija nieko neduoda, ji gali tik pažadinti, be to, ji padeda prisiminti, sutvirtinti ir išsaugoti.

Kiekvienas joje randa tai, ką, iš esmės, jau žinojo.

Jei autoriteto jėga nebegarantuodavo sėkmės ir būdavo prarandamas tikėjimas juo, atsirasdavo destruktyvi tuštuma. Tokiu atveju, žmogus išsigelbėjimo nuo tuštumos turėdavo ieškoti savyje, savo laisvėje, kuri ir yra tikrasis jo sprendimų šaltinis ir paskata.

Būtent besąlygiškumas lemia, ar žmogaus gyvenimas ko nors vertas, ar beprasmis. Besąlygiškumas veikia slapčia, ir tik kritiškais atvejais per tylius apsisprendimus jis lemia žmogaus gyvenimą, bet niekada negali būti tiesiogiai įrodomas, nors iš tikrųjų visuomet palaiko gyvenimą egzistenciškai, be to, gali būti neišmatuojamai nuskaidrintas.

[...] Besąlygiškumas yra gyvas vien tikėjimu, iš kurio jis išauga ir kurį aiškiai regi.

[...] Besąlygiškumas nėra duotas žmogui panašiai kaip jo empirinė būtis. Jis tik atsiranda laike. Tik kai žmogus įveikia save, kai jis nueina ten, kur apsisprendžia tvirtai ir besąlygiškai, pasirodo besąlygiškumas.

[...] Besąlygiškumas reikalauja pasirinkti. Apsisprendimas yra žmogaus substancija. Svyruodamas tarp gėrio ir blogio, jis ryžtasi tam, ką laiko gėriu.

Gėris ir blogis skiriasi trimis požiūriais.

Pirma: blogiu laikomas naivus ir beribis atsidavimas polinkiams ir jusliniams impulsams, šio pasaulio malonumams ir laimei, vitalinei egzistencijai. Blogas yra atsiduodančio sąlygiškumui žmogaus gyvenimas, (...) tai gyvenimas be apsisprendimo.

Priešingai, geras gyvenimas yra toks, kuris nors ir neatmeta pasitenkinimo empirine egzistencija, tačiau ją palenkia moraliniams reikalavimams, kuriuos apibendrina visuotinis moraliai teisingo veiksmo įstatymas. Šis įstatymas yra tai, kas besąlygiška.

Antra: tikru blogiu galima vadinti tai, ką Kantas vadino iškreiptumu, t.y. tokią elgseną, jei aš darau gera tik tada, kai toks elgesys man nekenkia ar per daug neapsunkina. Tariant abstrakčiai, kai siekiama moralinių reikalavimų besąlygiškumo, tačiau gėrio įstatymui paklūstama tik tiek, kad netrukdytų mėgautis jusliniais malonumais. Tik su šia sąlyga, o ne besąlygiškai aš noriu būti geras. (...) Kilus konfliktui tarp moralinio reikalavimo ir mano vitalinių interesų, aš pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę, jeigu interesas man yra išties reikšmingas. Kad likčiau gyvas, įsakytas aš nužudau kitą. Palankioje situacijoje nepatirdamas konfliktų, tariuosi nesąs blogas.

Ir priešingai, gėris yra išsivadavimas nuo tokio iškreipto santykio, kuris besąlygiškumą padaro priklausomą nuo vitalinės laimės sąlygų, ir sugrįžimas į autentišką besąlygiškumą. Tai yra netyrų motyvų ir saviapgaulės įveika ir atsidavimas besąlygiškumo rimčiai.

Trečia: blogis – destruktyvi valia, polinkis kankinti, būti žiauriam, naikinti; tai nihilistinis troškimas pražudyti visa tai, kas yra ir kas yra vertinga.

Priešingai, gėris – besąlygiškumas, kuris yra meilė ir būties troškimas. (...) Trečiuoju požiūriu santykis metafizinis: tai motyvų esmė. Meilė yra priešprieša neapykantai. Meilė veržiasi į būtį, neapykanta – į nebūtį. Meilę stiprina sąlytis su transcendencija, neapykanta panardina į egoizmą, atitrūkusį nuo transcendencijos. Meilė pasaulyje reiškiasi kaip tylus būties palaikymas, neapykanta – kaip triukšminga, būtį ištirpinanti vitaliniame egzistavime ir pastarąjį sunaikinanti katastrofa.

Kiekvieną sykį reikalaujama apsispręsti. (...) Tačiau jis gali ir neapsispręsti. (...) Net toks neryžtingumas pats savaime yra blogas. Žmogus pabunda tik tada, kai jis skiria gėrį nuo blogio. Jis tampa savimi tik apsispręsdamas, ko nori siekti. Visi mes privalome įveikti neryžtingumą.

[...] Tačiau mums, žmonėms, gyventi vien tik meile, ta trečiojo požiūrio stichija, neįmanoma: juk mes nuolat paslystame ir susipainiojame. (...) Todėl kaip baigtinėms būtybėms mums yra reikalinga disciplina, padedanti mums valdyti savo aistras, reikalingas nepasitikėjimas savimi dėl galimo mūsų motyvo netyrumo. Mes klystame kaip tik tada, kai jaučiamės esą neklystantys.

Tik gėrio besąlygiškumas suteikia pareigoms turinį, išgrynina dorovinius motyvus ir paralyžiuoja naikinančią neapykantos galią.

Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti.

[...] Kai apsisprendžiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad už save negalime būti dėkingi sau patiems. Pakildami į laisvę, kur mūsų veiksmas mums atrodo esąs būtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnio prievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisvę esant duotą transcendencijos. Juo autentiškiau žmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime.

Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsų pačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praaugame save, pasinerdami į Dievo suvokimo gelmę, ir taip atsiveriame savo niekingumui.

Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiekvienam jis sužimba tą akimirką, kai žmogus daro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savastį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes gyvena susijęs su Dievu.

[...] Mūsų sąlytis su transcendencija, nors jis stokoja akivaizdumo, gali būti pilnas lemtingos rimties. Tačiau kaip šio pasaulio žmonės, savo tikrumui atramos ieškome tame, kas akivaizdu. Maksimalus akivaizdumas šiame pasiekiamas komunikacija tarp asmenų. Todėl sąlytis su transcendencija – kalbant paradoksaliai – akivaizdžiausias kaip sąlytis su suasmenintu Dievu. Dievybė priartėja prie mūsų savo asmeniškumu, o mes kartu išaukštinami iki būtybės, kalinčios su tokiu Dievu bendrauti.

Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdančioms jėgoms: ateities baimei, baimingam prisirišimui prie to, ką turime, graudžiai bauginančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik sutikdamas mirtį žmogus gali jų nebijoti ir mirti ramiai pačioje beprasmiškiausioje, neaiškiausioje ir netikėčiausioje situacijoje.

Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanaudišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe.

[...] Iš Dievo parama dažnai suprantama siaurai ir todėl prarandama. Taip atsitinka, jeigu malda – kaip sąlytis su neregimu Dievu, - užuot buvusi tylia, bežade kontempliacija su aistringu asmeninio Dievo kaimynystės ieškojimu, virsta reikalavimu, kad Dievas padėtų patenkinti vitalinės egzistencijos geidulius.

Žmogus trokšta žinoti, kas yra iš tikrųjų, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio intereso. Giliausias mokslų šaltinis yra grynoji, pasyvi kontempliacija, žiūrintis įsigilinimas, įsiklausymas į paties pasaulio atsakus.

Nėra jokio pasaulio vaizdo, yra tik mokslų sistematika. Visi pasaulio vaizdai yra tik fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. (...) Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio iškarpa; pats pasaulis negali tapti vaizdu.

[...] Kad ir kaip toli siektų mūsų metodinio tyrimo horizontai, ypač kuriant autonominį žvaigždėto dangaus vaizdą, kuriame mūsų Paukščių Takas su savo milijardais Saulių yra tik vienas iš milijonų, arba matematinį materijos vaizdą, - visa, ką mes čia matome, yra tik reiškinių aspektai, o ne daiktų pagrindas ir ne pasaulis kaip visuma.

Pasaulis nėra uždaras. Jis nepaaiškinamas juo pačiu, tačiau visa, kas jame yra, paaiškinama viena per kita, ir taip iki begalybės.

[...] Doro filosofinio būties apmąstymo prielaida yra pažintis su visomis pasaulio mokslinio tyrimo kryptimis, tačiau slaptingoji mokslinio pasaulio pažinimo prasmė turėtų būti tokia: tyrimo procese prieiti ribą, kur aukščiausiam žinojimui atsiveria nežinojimo erdvė. Juk tik tobulas žinojimas gali pažadinti tikrąjį nežinojimą. Tik tada pasirodo tai, kas yra iš tikrųjų; užuot siekę racionalaus pasaulio vaizdo, pasineriame į nežinojimo pilnatvę, tačiau nuolat būdami mokslinio pažinimo kelyje ir tik juo eidami. Maksimalizuodami pažinimo aistrą, privalome patekti ten, kur pažinimas subyra. Nežinojimas, tačiau tik pilnatviškas, iškovotas nežinojimas, yra niekuo nepakeičiamas mūsų būties suvokimo šaltinis.

   

Interpretacija reiškia, kad tai, kas interpretuojama, yra ne būtis pati savaime, o tas būdas, kuriuo būtis atsiveria mums.

Švietimas, pasak Kanto, yra „žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio jis pats kaltas.“ Tai kelias, kuriuo žmogus eina į save.

[...] Kodėl kovojama prieš švietimą? Neretai šių kovų priežastys – veržimasis į absurdą, paklusnumas žmogui, kuriuo tikima kaip Dievo ruporu. Jos išauga iš aistros nakčiai, nebepavaldžiai dienos įstatymams, tuštumoje statančiai tariamai išganingas oro pilis. Be to, yra nerimas tų, kurie netiki ir trokšta tikėjimo, ir įsikalba jį turį. O valia viešpatauti tikisi žmones padaryti klusnesnius, juo aklesnis jų tikėjimas autoritetu, kuris yra viešpatavimo priemonė.

[...] Kaip tik gryniausias švietimas suvokia, kad tikėjimas yra būtinas.

Nieko nėra geresnio, kaip skirti savo laisvalaikį susipažinimui su didžiais praeities darbais ir pamatyti tas negandas, kurios viską pražudė. Ką mes patiriame dabar, geriau suprantame žvelgdami į istorijos veidrodį. Tai, ką mums perduoda istorija, atgimsta mūsų epochoje. Mūsų gyvenimo slinktis nulemta abipusio praeities ir dabarties nuskaidrinimo.

Mes galime juo atkakliau tikėti ateitimi, juo aktyviau veikiame dabartyje, juo aktyviau ieškome tiesos ir žmogaus būties perspektyvų.

[...] Tačiau mes pasijuntame bejėgiai, kai tik norime įgyvendinti totalinius planus. Išdidūs diktatorių planai, paremti tariamu istorijos kaip visumos pažinimu, žlunga sukeldami katastrofas. Atskirų žmonių planai sužlunga arba tampa visai netikėtų ir neplanuotų kontekstų dalimi. Istorijos eiga atrodo arba kaip girnos, prieš kurias niekas negali atsilaikyti, arba kaip prasmė, nepasiduodanti vienareikšmei interpretacijai. Atsiskleidžianti nelauktais įvykiais. Visada daugiaprasmė nepažini ir nepatikima.

Žmogaus nepriklausomybę neigia visi totalitarizmai, ar tai būtų religinis tikėjimas, pretenduojantis disponuoti visiems vienoda tiesa, ar tai būtų valstybė, visus žmones paverčianti politinio aparato statybine medžiaga ir net laisvalaikio užsiėmimus pajungianti vienai ideologinei linijai. Šiandien atrodo, kad nepriklausomybė tyliai nyksta, nes egzistencija yra užliejama to, kas tipiška, įprasta ir savaime suprantama.

Tuo tarpu filosofuoti – tai bet kokiomis sąlygomis grumtis už savo vidinę nepriklausomybę. Kas yra toji vidinė nepriklausomybė?

Nuo vėlyvosios antikos laikų išliko filosofo kaip nepriklausomo žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys turi daug bruožų. Filosofas yra nepriklausomas, nes, pirma, jis neturi poreikių, jis laisvas nuo žemiškų gėrybių troškulio, nuo instinktų viešpatavimo, jis gyvena asketiškai; antra, nes jis bebaimis, atsikratęs religinių vaizdinių netiesos; trečia, nes jis nedalyvauja nei politikoje, nei valstybės gyvenime, jis gyvena saugioje ramybėje, niekuo nesusaistytas.

[...] Žmogus negali rasti atramos izoliuodamasis. Toji tariama absoliuti laisvė tuojau pat virsta kitokia priklausomybe: išoriškai tai priklausomybė nuo pasaulio, kurio pripažinimo siekiama, viduje – priklausomybė nuo aistrų.

[...]Absoliuti nepriklausomybė neįmanoma. (...) Gyvendami esame pririšti prie kitų, su kuriais vieni kitiems padėdami tegalime gyventi. Kaip savastis, mes susiję su kita savastimi, su kuria komunikuodami atrandame pačius save. Nėra jokios izoliuotos laisvės. Kur egzistuoja laisvė, ten ji grumiasi su nelaisve, kurią visiškai įveikusi, pašalinusi visas kliūtis ji pati būtų pasmerkta išnykti.

Todėl esame nepriklausomi tik tada, kai kartu susyjame su pasauliu. Netikra tokia nepriklausomybė, kurią įgyju apleisdamas pasaulį. Būti nepriklausomam pasaulyje yra ne kas kita, kaip tam tikras santykis su pasauliu: būti greta jo ir kartu greta jo nebūti, būti kartu ir jame, ir už jo.

[...] Mūsų nepriklausomybė nuo pasaulio yra neatskiriama nuo tam tikro priklausomybės nuo pasaulio būdo.

[...] Filosofavimas išauga iš pasaulyje įsišaknijusios nepriklausomybės, kuri sutampa su absoliučia priklausomybe nuo transcendencijos.

[...] Priešinga radikalios Nietzsche‘s tezės prasmė: tik jei nėra jokio Dievo, žmogus tampa laisvas. Jei yra Dievas, žmogus nebeauga, nes nuolat tarsi įsilieja į Dievą lyg neužtvenktas vanduo, prarandantis savo jėgą. Tačiau tą pačią metaforą galima aiškinti priešingai negu Nietzsche: tik žvelgdamas į Dievą žmogus išauga, užuot lyg neužtvenktas vanduo nutekėjęs į vitalinio gyvenimo menkystę.

Filosofinio gyvenimo troškulys kyla iš tamsos, į kurią nublokštas individas, iš praradimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti, tarsi spokso į tuštumą, iš savimaršos, kuriai ji pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikėja, išsigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau, ką turiu daryti?

Tokią savimaršą skatina techninis pasaulis. Sutvarkytas pagal laikrodį, suskaldytas į bukinančius arba beprasmiškus darbus vis mažiau patenkinančius žmogų kaip žmogų, jis atveda prie tokios ribos, kai žmogus jaučiasi esąs mašinos dalis, kuri pakaitomis įmontuojama tai šen, tai ten, o pati savaime nieko nereiškia ir nieko negali imtis. Ir kai tik jis pradeda atsipeikėti, šio pasaulio kolosas vėl jį įtraukia į viską sumalantį tuščio darbo ir tuščių laisvalaikio linksmybių mechanizmą.

Tačiau polinkis užmiršti apskritai būdingas žmogui. Reikia jo atsikratyti, kad neprarastum savęs ištirpdamas pasaulyje, įpročiuose, banalybėse ir kasdienybės keliuose.

Filosofavimas yra ryžtas atsiverti ištakoms, sugrįžti į save ir, kiek leidžia jėgos, suaktyvinti save vidiniais veiksmais.

Tiesa, kasdieninėje egzistencijoje, visų pirma, tenka atlikti realias užduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti, o, priešingai, į kasdieninį darbą ir smulkių tikslų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią ir visa tai patirti kaip praradimą ir kaltę – štai kas yra trokšti filosofinio gyvenimo būdo. Be to, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiri drauge su kitais žmonėmis, į laimę ir skausmą, į sėkmę ir nesėkmę, į sielos sutemas bei sumaištį. Neužmiršti, neišsisukinėti, bet suaktyvinti visą savo vadinį pasaulį (vidujybę), nelikti abejingam, bet apmąstyti – štai koks yra filosofinis gyvenimo būdas.

Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vienatvėje ir abipusiškai suprantanti, abipusiškai veikianti, abipusiškai tylinti, abipusiškai kalbanti komunikacija su žmonėmis.

Mums, žmonėms, nepamainomos yra kasdienybės gilaus susimąstymo akimirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje neprarastume sąlyčio su absoliutu.

Tai, kam religijoje tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas į pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusigręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga. (...) Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje.

Koks gali būti tokio susimąstymo turinys?

Pirma, tai refleksija. Aš prisimenu, ką per dieną padariau, ką mąsčiau ir jaučiau. Patikrinu, kas buvo neteisinga, kur buvau nesąžiningas pačiam sau, kur išsisukinėjau, kur buvau nenuoširdus. Matau, kur pritariu sau ir kur galėčiau tobulėti. Aš apmąstau, kaip save kontroliuosiu ir ko laikysiuos visą dieną. Aš vertinu save, apžvelgdamas ne man nepasiekiamą savo būties visumą, o savo atskirus poelgius, aš randu principus, kuriais noriu vadovautis.

Antra, tai transcendentinis susimąstymas. Filosofinio minties judėjimo stichijoje aš įsitikrinu autentiškąja būtimi, dievybe. Poezijoje ir mene aš skaitau būties šifrus. Stengiuosi juos suprasti filosofiškai apmąstydamas. Stengiuosi suprasti, kas pačiame laike yra amžina ir antlaikiška, bandau prisilytėti prie savo laisvės prado, o per jį – prie pačios būties, bandau prasiskverbti tarsi į kokio man ir kūrėjui bendro žinojimo pagrindą.

Mąstymas yra žmogaus būties pradžia. Teisingai pažindamas objektus, aš patiriu racionalumo jėgą, pavyzdžiui, atlikdamas skaičiavimo operacijas, techninį planavimą, eksperimentais pažindamas gamtą. Logikos prievartos jėga darant išvadas, priežastinių ryšių įžvalga, patirties akivaizdumas yra juo intensyvesni, juo grynesnis metodas.

Tačiau filosofavimas prasideda prie tokio intelekto žinojimo ribų. Racionalumo bejėgiškumas atliekant tai, kas mums svarbu nustatant tikslus ir galutines prasmes, pažįstant aukščiausiąjį gėrį, pažįstant Dievą ir žmogaus laisvę, pažadina mąstymą, kuris, naudodamasis protu, yra kažkas daugiau negu protas. Todėl filosofavimas veržiasi prie intelektinio pažinimo ribų, kad kaip tik čia pabustų.

[...] Prie šių ribų baigiasi pažinimas, bet ne mąstymas. Savo žiniomis aš galiu veikti išoriškai, techniškai jas pritaikydamas; pasinėrus į nežinojimą, yra galimas vidinis veiksmas, pakeičiantis mane patį. Čia pasireiškia kitokia, gilesnė minties jėga, kuri nėra izoliuota ir nukreipta kokį nors objektą, bet yra vyksmas mano vidinėje esybėje, kuriai mąstymas ir būtis yra tas pats.

[...] Proto aiškumas įgalina aiškiai suvokti jo paties ribas ir žadina tikruosius impulsus, kurie kartu yra ir mąstymas, ir veikimas, ir vidinis, ir išorinis veiksmas.

Filosofinių minčių negalima pritaikyti, veikiau jos yra tikrovė, apie kurią galima pasakyti: mąstydamas žmogus pats gyvena, arba: gyvenimas yra susiliejęs su mintimi. Todėl žmogaus būtis ir filosofavimas yra neatskiriami, taigi būtina ne tik mąstyti filosofinę mintį, bet ir sykiu su šia mintimi pasinerti į apmąstomą filosofinę žmogaus būtį.