Apie Lordo Vladimorto braškančią ledo karalystę

Sveiki gerbiamieji šio blogo skaitytojai. Kadangi pastarieji du straipsniai buvo skirti UA, ir kadangi ten dirbtinai Rusijos sukurtas konfliktas tebesitęsia, ir kadangi kone kiekvieną straipsnį apie UA ryte rijau jau beveik tris pastarąsias savaites, tad norėčiau vėl eilinį kartą išreikšti, jums leidus, savo nuomonę.

Kaip žinia, gerbiamieji ponai ir ponios (:D), rytoj įvyks neteisėtas referendumas dėl Krymo Autonominės Respublikos prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Jis yra neteisėtas, nes: neatitinka Ukrainos Konstitucijos, pažeidžia Ukrainos teritorinį vientisumą, pažeidžia Budapešto memorandumą ir begales kitų tarptautinių įsipareigojimų. Rusijos kariai tapę „žaliaisiais žmogeliukais“ be skiriamųjų ženklų, sugebėjo be ginkluoto Ukrainos karių priešinimosi, užimti visas strategiškai reikalingas vietas ir, galų gale, įvedė agento "Putlerio“ tvarką į Krymą, ko pasakoje ten neįsileidžiami jokie ESBO neginkluotieji stebėtojai, jokie diplomatai, neįleidžiami netgi Ukrainos žmonės iš kontinentinės dalies: draudžiami absoliučiai bet kokių užsieniečių patekimas į tą kraštą (lėktuvu, auto, moto, dviračiu, pėsčiomis, bėgomis, risčia, traukiniu), nes tą griežtai draudžia jau pernelyg  gerai pažįstami „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų.

Vienintelis Vladimorto/Putlerio, šiuo atveju, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, neva tai „išsigelbėjimas“ pateisinti šią (dėka interneto sklaidos turbūt ;) puikiai suvokiamą visame pasaulyje Rusijos intervenciją į Ukrainai priklausantį Krymo autonominį regioną, būtų beprecedentė Kosovo atvejo kopija. Kremliaus vanagai nagais kabinasi į tą beprecedentį atvejį: Tarptinio Teisingumo Teismo Hagoje išvada, jog Kosovo 2008m. vienašališkai paskelbta nepriklausomybė nuo Serbijos nepažeidė tarptautinės teisės. Tačiau deja, deja, beje, tačiau Rusija (kaip ir jos režimas) tarptautinėje arenoje bus pasmerkta kapituliuoti, nes: Kosovo nepriklausomybės deklacija yra ypatingas atvejis“,„nėra precedentas jokiai kitai situacijai“ "bei draudžia naujai valstybei prisijungti prie kokios nors kitos šalies."

Taigi mielieji, greičiausiai, ačiū Dievui, artimiausiu metu grėsmė „fanfarų“ paleidimui bus greitai užgesintos, na o Rusijos patriarchą/monarchą greitu metu turėtų ištikti labai panašus likimas, kaip kad ištiko iš Ukrainos pabėgusį (per „neramumus“) prezidentą, kuris labai atsigavo Rusijoje ir netgi puoselėjo (visko gali būti, kad ir tebepuoselėja) paikas viltis sugrįžti į ten, iš kur pabėgo (ir turbūt pabėgo ne bėgte, o reaktyviniu greičiu :)

Kodėl aš sakau, kad tai tėra laiko klausimas, kada ponas Vladimortas Putleris bus nuverstas nuo sosto. Na turbūt ne aš vienas šioje žemelėje tą sakau, tačiau pamėginsiu atsakyti savaip ir labai paprastai: įtampai atsiradus, Vakarai nuolat kartojo, jog Rusija elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi valstybės ne XXI amžiuje, tačiau XIX-XX amžiuose. Prisiminkite Napoleoną, prisiminkite Hitlerį... Jūs puikiai turėtumėte suprasti, kad šiandieninėje visuomenėje tas yra neįmanoma. Žmonės nėra beždžionės, bet to žmonija šiais laikais turi „slaptą ginklą“: internetą, kuris leidžia sužinoti akimirksniu tai, kas vyksta ir būti nuolat informuotiems bei objektyviems apie tam tikrą situaciją. Manau, jog yra būtina suprasti (tą puikiai parodo ir Sovietų Sąjungos žlugimas taipogi), jog tos teritorijos, kurias užgrobė svetima šalis, jai yra tiksinti bomba, nes, anksčiau ar vėliau, žmonės atsikovos tai, ką prarado. Tai yra dėsnis kuris nesikeičia šimtmečius ir tūkstantmečius. Teritorija, kuri nesipriešintų būtų iš esmės tokia, kuri neturėtų žmonių, tad hipotetiškai Vladimortas galėtų ("tik dėl jam vienam žinomų priežasčių") paskelbti karą VISAM ANTARKTIDOS žemynui :D Visko gali būti, kad laimėtų... Bet ir tai laikinai :D, nes pažeistų tarptautinius įsipareigojimus ir „okupuotos“ žemės reikšmė būtų niekinė, absoliučiai visi kiti ignoruotų tariamąją okupaciją. Na, o svetimi kraštai visuomet bus kaip indikatoriai ar „karštieji taškai“, kurie „informuotų“ agresorės (užgrobusios svetimus kraštus tik dėl jai vienai žinomais ir suprantamais pa(si)aiškinimais) vidinius valdžios silpnumus ir apsistumdymus ir būtų tų vidinių valdžios apsistumdymų "lakmuso popierėlis".

Supraskit pagaliau, kad po žiemos ateina pavasaris, kad nuolatinis despotas valdžioje neįmanomas ir tai tik tėra laiko klausimas „kada?“ galiausiai ir į pačius raudonuosius ledo rūmus ateis pavasaris ar netgi vasara, ir jau jokios galingiausios sniego/ledo patrankos nepadės atšaldyti atitirpusių ledinių rūmų. Tik nebent kita žiema... Tačiau apie kitą žiemą dar kalbėti per anksti, nes juk dabar tie rūmai užšalę kaip niekad smarkiai.

Tačiau argi jie tokie jau smarkiai užšalę? Vladimortas Putleris, kurdamas Eurazijos Sąjungą, "šildosi" dirbtinės ir (iš tikrųjų - ledinės) sovietų saulės šlovės spinduliuose. Kitaip sakant, mėgaujasi didžiausių reitingų aruodu per paskutinius trejus metelius, t.y. nuo to laiko, kuomet per suklastotus rinkimus, jam „netikėtai“ pavyko laimėti rinkimus ir, dėl netikėtai pakeistos konstitucijos, labai netikėtai jis buvo išrinktas trečiajai kadencijai. Bet, deja, Vladimorto nelaimei, atsiranda „pavasarinių oazių“. Tai - protestai. Mitinguotojai protestavo ir per jo rinkimus, ir kuomet jis buvo išrinktas, ir dėl jo partijos rinkiminės kampanijos masinio balsų klastojimo, ir dėl kandidato į Maskvos merus nuolatinio suiminėjimo ir sodinimo į kalėjimus, ir dėl nevisuomeninių organizacijų uždraudimo toje amžino įšalo šalyje, ir dėl smulkiųjų verslininkų uždarinėjimo į kalėjimus, ir dėl laisvo žodžio ribojimo ir masinio bei nuolatinio nepriklausomų žurnalistų ir TV vedėjų atleidinėjimo, ir dėl daugelio kitų priežasčių. Tačiau kol kas Vladimorto lediniai gniaužtai (jėgos struktūros) „sėkmingai suiminėja“ tūkstančius protestuotojų... Braška Lordo Vladimorto lediniai rūmai... Oj braška... Iš esmės, mano subjektyviu supratimu, teliko tik vienas nežinomasis: kada? :) Į tai tikrai negaliu atsakyti, tačiau tai yra neišvengiama. Žemės juk nieko nereiškia - žmonės reiškia viską: jei despotas valdžioje, istorijos perspektyva aiškiai parodo, kad žmonės, anksčiau ar vėliau su tokiais "atsiskaito". Galų gale, pone Vladimortai, nepadės nei jūsų taip puoselėjimos jėgos struktūros, nei Gazpromo dvivamzdis, nei žmonių mulkinimas žiniasklaidoje, nes tai, perfrazuojant Vladimorto pasakymą: "užprogramuota žmonių genuose" :) Tad ledo rūmai tirpsta... Laikas jau tiksi. Beje, jis "reliatyvus", tad, šiuo atveju, mano supratimu, tiksi žymiai greičiau nei turėtų :)

Ukrainos klausimas

Kadangi daug dėmesio skiriama Ukrainos suverenumo atvejui, tad, bent jau šiek tiek, šiuo klausimu norėčiau prisidėti taip pat ir aš.

Šis noras prisidėti kilo tuomet, kai perskaičiau kelis straipsnius apie Ukrainos kovą dėl savo valstybės išlaikymo... Tas noras „prisidėti atsirado“, nes man „paaiškėjo“ galima tolesnė įvykių seka, tad čia trumpai apie tai užsimenama.

Visų pirma, bent šiek tiek norėčiau pasakyti, jog Rusijos – Gruzijos karo (2008/08) dėl P. Osetijos ir Abchazijos metu, karo pasekmė esti tokia, jog šios t.y. „atplėštos“ nuo Gruzijos teritorijos buvo Rusijos paskelbtos neva tai naujomis nepriklausomomis valstybėmis, kurių tarptautinė bendruomenė nepripažįsta, tačiau tai jau vis vien, po karinės intervencijos, greičiausiai, bent jau artimiausiu metu, tikrai negalėtų būti oficialiai būti vadinama Gruzijos valstybės dalimi. Tad dabar norėčiau grįžti prie Ukrainos atvejo ir apsvarstyti „garsiai“ vieną iš galimų scenarijų dėl Krymo...

Visko gali būti, kad nebus sustota vien tik ties Krymu: rytinėje Ukrainos dalyje, matosi, jog eskaluojama nesantaika tarp ukrainiečių ir rusų (pavyzdžiui, Charkovo miestas). Tačiau aš manau, jog galiausiai, scenarijus, mano manymu, turėtų būti toks (trumpuoju laikotarpiu): artimiausiu metu Rusijos užimamas Krymas ar jo dalis, o po kurio laiko pradeda vykti tarptautinės derybos dėl Ukrainos „ypatingojo“ atvejo. Šiose derybose savo poziciją atvirai, griežtu tonu ir agresyviai dalyvauja Rusija ir reiškia pretenzijas, jog ši privalo „pasiimti savo“, nes būtent dėl šios valstybės įsikišimo (visko gali būti, jog kas nors iš Rusijos aukštus postus užimančių pareigūnų tai pavadintų: „taikdariais“, tačiau jokiu būdu ne kariais, nes tai juk „buvo taikos palaikymo misija ir siekta stabilumui regione užtikrinti“). Galų gale, derybų keliu, priimamas sprendimas, tačiau sprendimas, tokiu atveju, greičiausia būtų priimtas vadovaujantis „taisykle“: ir avis sveika, ir vilkas sotus. Čia reikėtų suprasti: Vakarai siekia „harmonijos“ pasaulyje, tad „harmonija“ Ukrainos dabartiniu atveju, galėtų būti išlaikyta tik tuomet, jei Rusija „už suorganizuotą taikos palaikymo misiją“ iš to gaus naudos, tačiau būtent tiek bus atriekta, kad Ukraina taip pat gyvuotų. Tad tokių galimų derybų vienas iš galimų sprendimų: Rusijos siekio (nepriklausomos  „Krymo Respublikos“) įgyvendinimas ir to pripažinimas debatuose tarp kitų G8 valstybių. Ukraina daugių daugiausiai praranda Krymą, tad, iš esmės, išlieka sveika, na, o Vakarai dėl to, nors ir rodytų begalinį pyktį Rusijai (nerimą, susirūpinimą, apgailestavimą ar pan.), tačiau giliai širdyje džiaugtųsi, jog „viskas baigėsi taip laimingai“ (na, jog nereikėjo įsivelti į III pasaulinį, o toks pasiekimas (III – ojo pasaulinio karo išvengimas) turėtų būti išties vertas pagarbos, jog diplomatija tai galima pasiekti) ir, tuo pat metu, toliau bandytų „integruoti“ Ukrainą Vakarų link (ką sėkmingai ar mažiau sėkmingai bandytų padaryti ir priešingos stovyklos atstovė), tačiau klausimas kur link Ukraina pasuks ateityje, taip ir lieka atviras ir, tiesą sakant, dabar, jis negali būti atsakytas, nes, šiuo metu, svarbiausias klausimas yra: Ukrainos išlikimo, kaip suverenios ir nepriklausomos valstybės, klausimas.