Pavadinimas tikrai keistokas. Taigi, norint suprasti šį pavadinimą tektų skaityti tekstą po juo. O čia bandysiu trumpai (kiek tai įmanoma) paaiškinti šį nesusipratimą.
Taigi, visų pirma, reikėtų apibrėžti terminą „įkalintas“ arba „kalinys“ būtent šiam tekstui. Aiškinti pradėsiu nuo pradžių (na ne nuo pat pradžių tai jau tikrai, nes, galimas dalykas, jog susipainiosiu pats pačių pradžią čia rašydamas). Taigi pradėsiu nuo tiek, jog prisipažinsiu jums, jog esu emigrantas. Išvykau iš LT jau daugiau nei prieš pusantrų metų į nedidelį JK miesteliūkštį, kuriame apstu tokių pačių kaip ir aš t.y. – emigrantų (didžiausi mažumų konglomeratai: LT, PL, LV, PT. Na bendroje sumoje jau net nebeaišku ar tai mažuma ar jau dauguma). Taigi pirmąjį įspūdį turbūt susidarėte. Tačiau, norėčiau parašyti apie savo situaciją.
Taigi, kaip jau užsiminiau prieš kelis sakinius, atvykau į šį miesteliūkštį prieš pusantrų metų. Gyvenu vis dar tam pačiam miesteliūkšty ir tam pačiam name. Tame name gyvena iš kitų namų išvaryti kaimynai: vienas mėgsta alų pagurkšnoti kelias savaites ir niekur tuo metu nedirbti, jo žmona – pasižyminti ne itin sveikiausia ir stabiliausia psichika – nedirba jau pustrečių metų. Kitas kaimynas mėgsta karts nuo karto pagurkšnoti degtinę apie pusantros savaitės (po to savaitė pertraukos ir vėl viskas iš naujo). Kitas kaimynas – namo šeimininkas – dirba pagal kontraktą 6 dienas (tiksliau naktis) per savaitę po 12 h. Visi kaimynai, išskyrus mane ir degtinėlės mėgėją, yra latviai, o mėgėjas – save laiko baltarusiu (nors tai jau kita istorija ir, beje, ji gana komplikuota. Tik trumpai ir tarp kito paminėsiu, jog jam teko gyventi ir LT ,ir LV, ir demokratinėje DE, o BLRS niekada negyveno, tačiau jo seneliai iš ten :))
Norėčiau akcentuoti tą dalį praeito paragrafo, kuriame užsiminiau jog kaimynė yra ne itin sveika psichiškai. Nenorėčiau labai daug detalių pateikti, tačiau pasakyti tik tiek, jog būtent dėl šios jos savybės, kaimynai vienas su kitu labai smarkiai konfliktuoja ir egzistuojama namuose nuolatinis neigiamas krūvis, kuris greitai išsikrauna ir vėl įsikrauna. Kitaip sakant, namo gyventojai dažnai konfliktuoja, atakuoja ir kontratakuoja. Šiame fronte aš stengiausi vaidinti Šveicariją t.y. amžinąjį neutralitetą. Tačiau, priešingai, nei pastaroji, aš visgi buvau ginkluotas: mano visas ginkluotės arsenalas buvo užtaisytas, tačiau per tuos metus nebuvo paleistas nė vienas šūvis, netgi įspėjamasis! Tačiau tai buvo laiko klausimas, nes anksčiau tą mano neutralitetą visi lyg ir gerbdavo, tačiau pora sykių įvyko incidentas, kuomet ta nestabilios psichikos moteriškė lyg ir pradėjo kaltinti mane dėl veiksmo, kurio aš nepadariau. Taigi tada ir įvyko konfliktas, nes aš pastebėjau , jog jiems bet kokia kaina reikalingas atpirkimo ožys už visas jų skriaudas. Pradėdamas konfliktą, o tiksliau kontratakuodamas į jos įsakmaus tono monologą, savo neutralitetą panaikinau, nes gerai supratau, jog jei taip tęsis ir toliau, tai ir ant galvos užsilipti jie galį.
Tokios nuolatinės įkrovos ir iškrovos situacijoje, man, kaip nekvailam žmogui, gyventi yra gana sudėtinga. Kadangi aš vertinu laiką ir turiu jo nemažai čia netgi dirbdamas ir užsidirbdamas, tai noriu jį panaudoti efektyviai. Tiesą sakant, bent pačioje pradžioje norėjau. Norėjau išmokti sudėtingų dalykų ar kartotis specialybės dalykų, kad grįžęs į LT – neleisčiau laiko veltui ir, bent jau tokiu būdu, neleisčiau nuskęsti savo profesijai (į nežinią ar nebūtį), kuriai teko skirti 5 gyvenimo metus, o tai jau yra išties nemažai. Tačiau tuo savo tikslu gana greitai nusivyliau, nes aš negaliu šiame name gyventi be ausinių: dieną būnu nuolat su ausinėmis kad tik negirdėčiau jų, naktį – su ausinėmis – slopinančiomis garsą (t.y. tomis, kuriomis tenka naudotis fabrike). Tačiau ausinės yra neišeitis mokymosi atžvilgiu, nes galioja ir žmogiškasis faktorius: reikalinga ramybė t.y. tyla tavo aplinkoje. Jos čia nėra nebent naktį dažniausiai.
Aš turiu prisipažinti, kad aš visą gyvenimą buvau įpratęs mokytis ramioje ir tylioje aplinkoje, todėl triukšmas ar bet koks blaškymas mano rezultatams kenkia labai ženkliai. Todėl teko nuleisti rankas. Tačiau visgi, mane guodžia tik tai, jog pakankamai greitai, aš išvyksiu iš čia ir, galų gale, grįšiu prie savo įprastų vėžių. Be abejo, pagrindinė priežastis mane laikanti šiame užsienio miestelyje, yra pinigai. Taigi būtent dėl jų aš čia ir tūnau, nes tikiuosi grįžęs į LT nusipirkti bendrabutį. Tačiau kai tik kam nors apie tai užsimenu, visi iškart sako: na neblogai, bet geriau 1 kambario butą. Tai aišku, kad neblogai, tačiau tam reikėtų bent jau du kartus didesnės sumos, o tai reiškia čia tūnoti dar tektų kone metus. Galimas daiktas, kad aš psichologiškai palūžčiau, todėl netgi dabar, laikausi iš paskutiniųjų įsikibęs mano paties nustatytos išvykimo datos – kaip tolimesnio plano tęsinio.
O laisvu metu, skaitydavau knygas, po to straipsnius, žiūrėdavau ir tebežiūriu filmus klausiau ir tebeklausau muzikos, kurdavau klipus vaizdo na ir tebekuriu, tačiau skaitymas sumažėjo labai ženkliai. Aš jau nebematau tikslo skaityti, man tai jau pradeda atrodyti beprasmiška, o tai, mano nuomone, yra tam tikras degradacijos ir nužmogėjimo požymis. Pastaruoju metu, mane gelbsti tik virtuali erdvė, kurioje atrandu ramybę tiesiogine to žodžio prasme... Pats dar anksčiau su tuo kovojau, jog tai yra nesąmonė, stengdavausi, kiek įmanoma mažiau į ją įsivelti (vienas iš pavyzdžių virtualybės galėtų būti – žaidimai).
Aš turiu priklausomybę virtualybei, ir kai į ją įninku, ženkliai prastėja visos kitos „žmogiškosios“ savybės bei įgūdžiai ir motyvacija bei valia. Bet sakoma, jog viltis - kvailių motina, tai tos vilties vis dar turiu nemažai, jog tai tėra tik lako klausimas, ir aš savo tikslus pratęsiu ir įgyvendinsiu. Beje, tikiuosi, jog bent jau kažkiek sugebėjau paaiškinti kodėl kalinys laisvės ieško virtualybėje. Tas kalinys pabėga nuo realybės tik per virtualybę (dažniausiai :). Taigi, tam tikra prasme, tas kalinys virtualybėje išsilaisvina :) Šiuo scenarijumi gyvenu ir aš dabar. Truputį nesmagu, bet toks jau tas gyvenimas. Kartais pragariškai žiaurus rodos jis man... Bet turbūt taip turi būti, nes netgi ir nemažai senovės tautų (ar civilizacijų) žemę ir laikė pragaru...
Ačiū tiems, kurie skaitė šį lėktštą, diletantišką ir savanaudišką tekstą. Spaudžiu jums virtualiąją dešinę!
Raimundas Tumėnas
