A.Kamiu "Sizifo mito" fragmentai

A.Kamiu "Sizifo mito" fragmentai. O štai čia - nuoroda į visą kūrinį.

---

YRA tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita - ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų - ne tokie svarbus dalykai.

Galilėjus, laikęsis svarbios mokslo tiesos, lengviausiai jos išsižadėjo, vos tik ji sukėlė pavojų jo gyvybe. Tam tikra prasme jis gerai padarė. Toji tiesa nebuvo verta laužo. Kuri iš jų, Žemė ar Saulė, sukasi viena apie kitą, visiškai nesvarbu. Atvirai kalbant, tai tuščias klausimas.

Nusižudyti, panašiai kaip melodramoje, tam tikra prasme reiškia prisipažinti. Prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti.

pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Toji tremtis - be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties. Būtent šita nedarna tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų ir yra absurdo jausmas.

Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Kūnas sprendžia ne blogiau už Protą ir traukiasi nuo nebūties. Gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti.

Žudomasi todėl, kad gyvenimas nevertas, kad jį gyventum, - tai, žinoma, tiesa, tačiau bergždžia, nes ji yra truizmas.

Visuomet lengva būti logiškam. Ir beveik neįmanoma būti logiškam iki galo.

Atkaklumas ir įžvalgumas yra privilegijuoti žiūrovai nežmoniško vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis.

Absurdiškumo jausmas gali priblokšti bet kurį žmogų ties bet kuriuo gatvės kampu. (...)Matyt, tiesa, kad žmogus lieką mums nepažįstamas iki galo, kad kažkas jame visados nesuprastinama ir prasprūsta pro mūsų suvokimą.

Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų. Didieji kūriniai dažnai gimsta ties kokiu nors gatves kampu ar restorano prieangyje. Taip ir absurdas.(...) Tam tikromis aplinkybėmis, kai paklaustas, apie ką galvoja, žmogus atsako "nieko", jis, galimas daiktas, apsimeta. (...) Bet jeigu tas atsakymas nuoširdus, jeigu jis atliepia tą savotišką sielos būseną, kai tuštuma tampa iškalbinga, kai nutrūksta kasdienių veiksmų grandinė, kai širdis bergždžiai ieško jungiamosios tos grandinės grandies, tuomet šitoks atsakymas gali būti laikomas lyg ir pirmu absurdo ženklu.

Kartais dekoracijos sugriūva. Kėlimasis iš ryto, tramvajus, keturios valandos kontoroje arba gamykloje, pietūs, vėl tramvajus, keturios valandos darbo, vakarienė, miegas, - pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį bei šeštadienį viskas vyksta tuo pačiu ritmu, ir šitaip netrikdomai žengiama tuo keliu didžiąją gyvenimo dalį (...)"Daugybę vilčių teikęs vyrukas, dabar dirbantis kontoroje. Nieko kito neveikia, pargrįžta namo, atsigula ir rūko iki vakarienės, paskui vėl atsigula ir miega ligi ryto. Sekmadienį keliasi labai vėlai, sėdasi prie lango, žiūri į lietų arba į saulę, į praeivius arba į tylą. Ir taip kiaurus metus. Jis laukia. Laukia mirties. Kam tie pažadai, jeigu vis vien..." (...)Tik vieną gražią dieną iškyla tasai "kodėl", ir viskas prasideda šituo nuovargiu, kuriame atsiranda nuostabos. (...)Nuovargis yra paskutinė mašinalaus gyvenimo apraiška, bet sykiu ir akstinas išjudėti sąmonei. Jis ja pažadina ir provokuoja tolesnę dalykų eigą. O tolesnė eiga - arba nesąmoningas grįžimas į tą veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas. Visiškai nubudus, po tam tikro laiko sulaukiama ir padarinio: savižudybės arba pusiausvyros atstatymo. (...) Viskas kyla iš paprasčiausio "susirūpinimo" ("Susirūpinimas" - M. Heideggerio terminas iš “Būties ir laiko”, apibūdinantis žmogaus egzistenciją.)

Šitaip diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą, laikas neša mus. Tačiau visuomet ateina momentas, kai reikia nešti jo naštą. Mes gyvename ateitimi: "rytoj", "vėliau", "kai šio to pasieksi", "ilgainiui suprasi"13. Šie nenuoseklumai - tiesiog nuostabūs, nes pagaliau vis tiek reikės numirti. Juk ateina diena, kai žmogus konstatuoja ar pasako, kad jam jau trisdešimt. Šitaip jis patvirtina savo jaunumą. Bet kartu nustato ryšį su laiku. Užima jame savo vietą. Pripažįsta esąs tam tikrame kreivės, kurią turės nueiti, taške. Jis priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokęs atpažįsta jame baisiausią savo priešą. Jis troško rytojaus, būtent rytojaus, tuo tarpu, kai visa savo esybe privalėjo jo kratytis! Šis kūno maištas ir yra absurdas  *.

suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizažas gali mus neigti. Bet kokio grožio gelmėje glūdi kažkas nežmoniška: šitos kalvos, šitas dangaus švelnumas, šitie medžių kontūrai akimoju gali prarasti iliuzinę prasmę, kurią mes jiems suteikiame, ir tampa tolimesni už prarasta rojų. (...)asaulis pro mus prasprūsta, nes vėl tampa savimi. Dekoracijos, kurias užmaskuodavo įprotis, vėl tampa kuo yra. Jos nutolsta nuo mūsų. Būna dienų, kai pamatęs pažįstamą moters, kuria mylėjai prieš daugeli mėnesių ar metų, veidą, išvysti ją tarsi visai svetimą, ir gal net geidi to, kas ūmai padaro tave tokį vienišą. (...) Aišku tik viena: šitas pasaulio tankumas ir svetimumas yra absurdas. Žmones irgi skleidžia kažką nežmonišką. Tarpais aiškumo valandėlėmis jų mechaniški judesiai, beprasmė pantomima daro kvaila visa, kas juos supa. Už stiklinės pertvaros žmogus kalba telefonu. Mes jo negirdime, tik matome bereikšmę mimiką - kyla klausimas, kodėl jis gyvena14. Tas nejaukumas paties žmogaus nežmoniškumo akivaizdoje, ta baisi kapituliacija prieš savo pačių atvaizdą, tas "šleikštulys", anot vieno mūsų dienu autoriaus15, taip pat yra absurdas. Kaip ir tas svetimas žmogus, kartais išeinantis mus pasitikti veidrodyje, tas toks artimas, tačiau nerimą keliantis brolis, kurį regime savo fotografijose, irgi yra absurdas.

Laikas mus baugina tik todėl, kad uždavinys pradžioje išdėstomas, o tik paskui sprendžiamas.

Kol protas tyli sustingusiame savo vilčių pasaulyje, viskas atsispindi ir išsirikiuoja jo ilgesio vienovėje. Bet vos jam krustelėjus, tas pasaulis pleišėja ir griūva: pažinimui peršasi aibė mirgančių šukių. Reikia atsisveikinti su viltim, jog kada nors pavyks atkurti tą įprastą ir glotnų paviršių, kuris mums nuramintų širdį. Po tiekos amžių ieškojimų, po tiekos mąstytojų išsižadėjimų puikiai žinome, jog tai tiesa, taikytina visam mūsų pažinimui.

[...] Niekada nebus užlygintas griovys tarp mano egzistencijos tikrumo ir turinio, kurį mėginu suteikti tam tikrumui. Aš liksiu svetimas pats sau visiems laikams.

Štai medžiai - žinau, kad jie grublėti, vanduo - jaučiu jo skoni. Žolės kvapai ir žvaigždės, naktis, tie vakarai, kai atlėgsta širdis, - kaipgi galėčiau neigti šitą pasaulį, kurio galią ir stiprybę nuolat jaučiu? Ir vis dėlto net visam šios žemės mokslui nepavyks įtikinti manęs, kad šitas pasaulis - mano. (...) Švelnūs kalvų kontūrai ir vakaro ranką ant neramios mano širdies išmoko mane kur kas daugiau. Sugrįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Suprantu: jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu. (...)Taigi ir intelektas savaip man sako, kad šis pasaulis absurdiškas. Kad ir kaip stengiasi jo priešingybė, aklas protas, vaizduoti, jog viskas aišku, aš vis tiek laukiau įrodymų ir geidžiau, kad jis būtų teisus.

Sykį jas pripažinęs, jis nebesugeba iš jų išsivaduoti. Juk už viską reikia bent kiek sumokėti. Įsisąmoninęs absurdą, žmogus lieką susijęs su juo visiems laikams. Praradęs viltį ir šitai suvokęs, jis nebepriklauso ateičiai. Tai normalu. Bet normalu ir tai, kad jis stengiasi išsiveržti iš pasaulio, kurį pats susikūrė. Visa, kas buvo pasakyta, įgyja prasmę tik tuomet, kai turimas galvoje šis paradoksas.

Jeigu intencionalumo tema apsiriboja pailiustravimu vien psichologinės nuostatos, kuria remiantis realybė veikiau išsemiama nei paaiškinama, tuomet ji iš tikro niekuo nesiskiria nuo absurdo dvasios. Ji siekia išvardyti tai, ko negali transcenduoti. Ji tik teigia, kad nesant jokio vienovės principo mintis dar gali rasti džiaugsmą aprašinedama ir suprasdama kiekvieną patirties apraišką. Visų šitų apraiškų tiesa yra psichologinio pobudžio. Ji liudija tik "susidomejimą", kurį gali sukelti tikrovė. Tai būdas pažadinti snūduriuojantį pasaulį ir, tokį atgijusį, sugrąžinti protui.

Jis (protas) yra minties instrumentas, o ne pati mintis. Žmogaus mintis visų pirma yra jo ilgesys. Protas mokejo nuraminti plotiniškąją melancholiją, lygiai taip pat jis randa būdų numaldyti ir šiuolaikinį nerimą tarp įprastinių amžinybės dekoracijų.

Tas akivaizdus dalykas - tai absurdas. Tai nedarna tarp geidžiančio proto ir apviliančio pasaulio, tai manasis vienovės ilgesys, šitas padrikas pasaulis ir juos susiejantis prieštaravimas. Kierkegaard'as numaldo mano ilgesį, o Husserlis sutelkia draugėn tą pasaulį. Aš laukiau anaiptol ne šito. Man rūpėjo gyventi ir mąstyti šitoje kankinančioje nesantarvėje, sužinoti, ar reikia taikytis su ja, ar atsisakyti to susitaikymo. (...)Reikia žinoti, ar galima gyventi su absurdu, ar logiką reikalauja, kad nuo jo numirtum. Juk mane domina ne filosofinė savižudybė, o paprasčiausiai savižudybė.

Jeigu būčiau medis tarp medžių, katė tarp gyvulių, šitas gyvenimas turėtų prasmę ar veikiau šita problema nebetektų prasmės, nes aš būčiau šio pasaulio dalis. Aš būčiau šitas pasaulis, prieš kurį dabar stoju visa savo sąmone ir visu savo poreikiu suartėti su būtim. Kad ir koks niekingas šitas protas, būtent jis ir priešpriešina mane pasauliui. (...)Ir kas gi yra šito konflikto, šitos sprogymės tarp pasaulio ir mano proto pagrindas, jei ne paties konflikto suvokimas? Tad noredamas išsaugoti tą konfliktą, turiu visąlaik būti jį įsisąmoninęs, vis per nauja, vis su įtampa. Štai ko kol kas privalau neužmiršti. Tą akimirką absurdas, sykiu toks akivaizdus ir toks nepažabojamas, sugrįžta į žmogaus gyvenimą ir randa ten tėvynę. Tą akimirką protas dar gali pasitraukti iš bevaisio ir išdeginto aiškiai suvokiamų pastangų kelio. Dabar tas kelias įsilieja į kasdienybę. Jis vėl sugrįžta į bevardės žmonių daugumos pasaulį, tačiau nuo šiol žmogus į jį įžengia su savo maištu ir su savo aiškiu matymu. Jis nebemoką viltis. Šitas dabarties pragaras pagaliau tampa jo karalyste. (...)kad, galimas daiktas, pabaigoje jo laukia pragaras, bet jam stinga fantazijos įsivaizduoti tokią keistą ateitį; kad jis praranda teisę į nemirtingumą, bet šitai jam atrodo mažmožis. Norima, kad jis pripažintų savo kaltę. Bet jis jaučiasi esąs nekaltas. Tiesą pasakius, tik šitai jis ir jaučia - tą savo nepataisomą nekaltumą. Būtent jis ir leidžia jam viską. Taigi jis verčia save gyventi vien tik tuo, kas jam žinoma, apsieiti su tuo, kas yra, ir neįsileisti nieko, kas nėra tikra. Jam atsakoma, kad niekas nėra tikra. Tačiau bent jau šitai yra tikrybė. Su ja jis ir susiduria, jis nori sužinoti, ar galima gyventi be paskatos.

Anksčiau buvo svarbu žinoti, ar gyvenimas privalo tureti prasmę, kad būtų verta jį nugyventi. Čia, priešingai, atrodo, jog jis juo geriau bus nugyventas, juo mažiau turės prasmės. Išgyventi patirtį, likimą - reiškia visiškai jį priimti. Taigi žinodamas, kad tas likimas absurdiškas, negyvensi jo, jeigu nepadarysi visko, kad išlaikytum tą įsisąmonintą absurdą prieš akis. Paneigti vieną iš priešpriešos, kuria gyveni, narių - reiškia jos išvengti. Slopinti sąmoningą maištą - reiškia apeiti problemą. Šitaip permanentinės revoliucijos tema perkeliama į individualią patirtį. Gyventi - reiškia leisti gyvuoti absurdui. Leisti jam gyvuoti - pirmiausia reiškia jį stebėti.

Absurdas miršta tik tuomet, kai nuo jo nusigręžiama. Tad viena iš nedaugelio nuoseklių filosofinių pozicijų yra maištas. Jis yra amžinoji žmogaus ir jo tamsumo akistata. Jis yra neįmanomo vaiskumo reikalavimas. Jis kiekvieną sekundę verčia abejoti pasauliu. Kaip pavojus teikia žmogui nepakeičiamą progą suvokti maišto esmę, taip ir metafiziškas maištas daro sąmoninga visą patirtį. Tuo maištu žmogus nuolat teigia sau, kad jis yra. Tai ne siekis, jame nėra vilties. Tas maištas tėra tikrumas, jog žmogaus lemtis yra gniuždanti, tik jame nėra nuolankumo, kuris turėtų tą tikrumą lydeti.

[...]Galima pamanyti, kad savižudybė lydi maištą. Bet tai būtų klaidinga, nes savižudybė nera logišką maišto baigtis. Ji yra visišką jo priešingybė, nes numato susitaikymą. Savižudybė, kaip ir šuolis, yra visiškas pritarimas.

Toks maištas suteikia vertę gyvenimui. Apimdamas visą kokio nors žmogaus egzistenciją, jis grąžina jai didingumą. Žmogui be akiraiščių nėra gražesnio reginio už intelekto susirėmimą su jį pranokstančia tikrove43. Žmogaus išdidumo reginys su niekuo nepalyginamas. Bet koks nuvertinimas čia bejėgis. Toji drausmė, kurią protas primeta sau pačiam, toji nukalta valia, toji akistata turi kažką galingą ir nepaprastą. Nuskurdinti tikrovę, kurios nežmoniškumas teikia žmogui didybės, - reiškia sykiu nuskurdinti ir patį žmogų.

Svarbu mirti nesusitaikius, o ne savo paties noru. Savižudybė - tai neteisingas supratimas. Absurdo žmogus gali tik viską išeikvoti ir išsekti pats. Absurdas yra didžiausia įtampa, kurią jis nuolatos palaiko vienišomis savo pastangomis, nes žino: tuo sąmoningumu ir tuo kasdieniu maištu jis liudija vienintelę savo tiesą - iššūkį. Tai pirmoji išvada.

Žinoti, ar žmogus yra laisvas, - reiškia žinoti, ar jis gali turėti šeimininką. Savotiškai absurdišką ši problema tampa todėl, kad jau pati sąvoka, leidžianti iškelti laisvės problemą, sykiu padaro ją visiškai beprasmiška: juk Dievo akivaizdoje veikiau iškyla blogio nei laisvės problema. Visiems žinoma alternatyva: arba mes nesame laisvi ir visagalis Dievas atsakingas už blogį, arba mes esame laisvi ir atsakingi, o Dievas nėra visagalis.

Vienintelė man žinoma laisvė yra proto ir veiklos laisvė. Absurdas sunaikina visas mano amžinosios laisvės galimybes, užtat sugrąžina man veiklos laisvę ir jai paskatina.

Čia absurdas paaiškina man: rytojaus nėra. Ir tai tampa nuo šiol didžiulės mano laisvės priežastim. (...) Jis (absurdo žmogus, visas atsigręžęs į mirtį (kuri čia laikoma pačiu akivaizdžiausiu absurdu)) mėgaujasi laisve nuo visuotinai pripažintų taisyklių. Tad matome, jog egzistencialistų filosofijos išeities temos išsaugojo visą savo vertę. Grįžimas prie sąmoningumo, išsiveržimas iš kasdienybės snūdulio - tai pirmosios absurdo laisvės prielaidos. (...)Pasinerti į šita bedugnę tikrybę ir pasijusti gana svetimam savo paties gyvenimui, kad jį turtintum ir nugyventum be įsimylėjėlio trumparegiškumo, - štai čia ir glūdi išsilaisvinimo principas. Kaip ir kiekviena veiklos laisvė, šita naujoji nepriklausomybė - laikina. Ji neturi amžinybės čekio.

Tokia yra antroji išvada. Taip absurdo žmogus valandėlę regi ugningą ir suledėjusį, vaiskų ir ribotą pasaulį, kuriame nėra nieko įmanomo, bet viskas duota; anapus jo laukia žlugimas ir nebūtis. Jis gali ryžtis sutikti gyventi tokiame pasaulyje ir semtis iš jo jėgų, atsisakydamas vilties ir atkakliai liudydamas, jog galima gyventi be paguodos.

Tik drąsa ir gebėjimas protauti jam (Goethe’i) kur kas svarbesni dalykai. Drąsa moko gyventi be paskatos ir tenkintis tuo, ką turi, gebėjimas protauti padeda suvokti savo ribas. Būdamas tikras, kad jo laisvė laikina, kad jo maištas neturi ateities ir kad jo sąmonė netvari, jis išgyvena savo gyvenimo nuotykius jam skirtu laiku. Čia ir yra jo sfera, jo veikla, kurią jis išlaisvina nuo bet kokio teismo, tik ne savojo.

Neetatinis ryšių skyriaus tarnautojas prilygsta užkariautojui, jeigu jie vienodai sąmoningi. Šiuo požiūriu visos patirtys vienodos. Skirtumas tik tas, kad vienos padeda žmogui, o kitos kenkia. Jos jam pasitarnauja, jeigu jis sąmoningas. Priešingu atveju jos tampa nebesvarbios: žmogaus nesėkmės apibūdina ne aplinkybes, o patį žmogų.

Visa tai, kas skatina žmogų dirbti ir veikti, paremta viltimi. Vadinasi, vienintelė nesumeluota mintis - tai bergždžia mintis. Absurdo pasaulyje sąvokos ar gyvenimo vertė matuojama jų bergždumu.

Genijus - tai intelektas, suvokiantis savo ribas.

Nemokėti pradžiuginti savo sielos - reiškia ją parduoti.

Žmogų žmogumi labiau daro tie dalykai, kuriuos jis nutyli, nei tie, kuriuos išsako (Plg. Kierkegaard'o mintį: "Kaip vykusiai yra pasakęs vienas graikas: žmonės išmoko mus kalbėti, o dievai - tylėti" (Traktatas apie neviltį).)

Yra Dievas arba laikas, kryžius arba kalavijas. Arba pasaulis turi aukštesnę prasmę, pranokstančią jo jaudulius, arba niekas nėra tikra, išskyrus šituos jaudulius. Reikia gyventi su savo laiku ir mirti drauge su juo arba iš jo išsivaduoti renkantis didesnį gyvenimą. Žinau, jog galima sudaryti sandėrį ir gyventi savo laike tikint amžinybe. Tatai vadinama susitaikymu. Bet aš bjauriuosi šiuo terminu ir geidauju visko arba nieko. Jeigu pasirenku veiksmą, nemanykite, kad pasyvus stebėjimas yra man nežinoma žemė. Tačiau tai negali duoti man visko, ir kadangi iš manęs atimta amžinybė, aš noriu sudaryti sąjungą su laiku.(...) Individas negali nieko, ir vis dėlto jis gali viską.

Revoliucija visuomet vykdoma prieš dievus, nuo Promėtėjo, primojo naujųjų amžių užkariautojo, laikų. Tai žmogaus pretenzijos savo paties lemčiai: vargšo pretenzijos tėra pretekstas.

[...]Užkariautojai kartais kalba, kad reikia nugalėti ir įveikti. Tačiau visuomet turi galvoje "įveikti save". Jus puikiai žinote, ką tatai reiškia. Kiekvienas žmogus tam tikromis akimirkomis buvo pasijutęs lygus dievui. Bent jau taip kalbama. To priežastis - it žaibo blyksnio nutviekstą jis pajuto stulbinančią žmogaus proto didybę. Užkariautojai - tik tie žmonės, kurie jaučiasi turį pakankamai jėgų, kad būtų įsitikinę, jog nuolatos gyvens tose aukštumose, aiškiai suvokdami tą didybę. Tai tik aritmetikos klausimas - daugiau ar mažiau. Užkariautojai gali užvis daugiausia. Bet ne daugiau nei gali pats žmogus, kai to nori.

Mūsų likimas - priešais mus, ir būtent jam mes metam iššūkį. Ne tiek iš išdidumo, kiek todėl, kad suvokiame, kokia bereikšmė mūsų dalia.

šitame lygmenyje absurdas suteikia jiems karališkos galios. Teisybė, tie valdovai neturi karalystės (Plg. Kierkegaard'o pasakymą: "Aš - karalius be karalystės" (Nerimo koncepcija)). Tačiau jie turi pranašumą prieš kitus - jie žino, jog visos karalystės iliuzinės.

Nuolatinė įtampa, padedanti žmogui atsilaikyti prieš pasaulį, tvarkinga beprotybė, skatinanti viską priimti, stumia jį į kitą karštinę. Šiame pasaulyje kūryba yra vienintelė galimybė įtvirtinti savo sąmonę ir užfiksuoti jos nutikimus. Kurti - reiškia gyventi dukart. Nerimastingas Prousto ieškojimas apčiuopomis, jo gėlių, gobelenų bei nėrimų skrupulingas kolekcionavimas nereiškia nieko kita. O sykiu jis nė kiek ne reikšmingesnis už tą nenutrūkstamą bei neįkainojamą kūrybą, kuriai kasdien visą gyvenimą atsiduoda autorius, užkariautojas ir visi absurdo žmonės.

Net žmonės, netikintys evangelija, turi savo Alyvų kalną

Absurdo žmogui neberūpi aiškinti ir spręsti, jam rūpi tik patirti ir aprašyti

Viskas prasideda nuo įžvalgaus abejingumo. Aprašyti - tai viskas, ko siekia absurdo mintis.

Meno kūrinys randasi tuomet, kai intelektas atsisako samprotauti apie konkrečius dalykus. Jis žymi kūniškojo prado triumfą. Jį rastis paskatina aiški mintis, tačiau tai padariusi ji savęs išsižada. Ji nepasiduoda pagundai suteikti gilesnę prasmę tam, kas parašyta, nes laiko tai neteisėta. Meno kūrinys įkūnija intelekto dramą, tačiau įrodo ją tik netiesiogiai.

Jeigu pasaulis būtų aiškus, meno nebūtų.

Žmogus nori užsidirbti pinigų, kad galėtų laimingai gyventi, - ir visos pastangos, geriausia gyvenimo dalis atiduodama tam pinigų vaikymuisi. Laimė liko užmiršta, priemonė tapo tikslu. Panašiai ir visos užkariautojo pastangos netrukus virsta garbės siekimu, kuris iš pradžių buvo tik kelias į pilnesnį gyvenimą. (prarastas sąmoningumas) (...) Žmogaus širdy glūdi tiek atkaklios vilties.

Iš Dostojevskio (1876 m.) samprotavimo  apie "logišką savižudybę": „esą galiu būti laimingas vien prisitaikęs prie visumos harmonijos, kurios nesuprantu ir - man tatai visiškai akivaizdu - niekados nesugebėsiu suprasti... Kadangi galiausiai, esant tokiai tvarkai, prisiimu sykiu ieškovo ir atsakovo, kaltinamojo ir teisėjo vaidmenis ir manau, kad šita gamtos komedija yra visiškai kvaila, o kesti man tą komediją yra dargi žeminantis dalykas... Tad būdamas neabejotinas ieškovas ir atsakovas, teisejas ir kaltinamasis, aš pasmerkiu tą gamtą. Taip begediškai ir įžūliai pagimdžiusią mane kentėjimams, - sunaikinimui drauge su savimi..."

Jis (Kirilovas) jaučia, jog Dievas yra būtinas ir reikia, kad jis egzistuotų. Tačiau jis žino, kad jo nėra ir negali būti.

Kaip ir Kristus, kiekvienas mūsų gali būti - ir tam tikra prasme yra - nukryžiuotas ir apgautas.

Bet jeigu šito metafiziško nusikaltimo pakanka, kad žmogus pats save realizuotų, tai kam dar reikia savižudybės? Kam žudytis, palikti šį pasaulį, kai užsikariavai laisvę? Čia esama prieštaravimo. Kirilovas puikiai tai supranta ir priduria: "Jeigu tu šitai suvoki, tu - caras ir jau nebenusižudysi, o gyvensi pačioje didžiausioje šlovėje". Bet žmonės to nežino. Jie "šito" nejaučia. Kaip ir Promėtėjo ("Aš išlaisvinau žmones nuo įkyrios minties apie mirtį... Aš suteikiau jiems aklų vilčių". (Eschilas. Prikaltas Prometėjas, 248-250.))  laikais, jie minta aklomis viltimis ("Žmogus nieko daugiau ir nedarė, tik kūrė sau Dievą, kad pats nenusižudytų; tai ir yra visa pasaulinė istorija iki mūsų dienų".). Jiems būtina, kad kas nors nurodytu kelią, jie negali apsieiti be pamokslų. Tad Kirilovas turi nusižudyti iš meilės žmonijai. Jis privalo nurodyti savo broliams sunkų karališką kelią, kuriuo pats žengs pirmasis. Tai pedagogiška savižudybė. Taigi Kirilovas aukojasi. Nors jis ir nukryžiuotas, bet apgautas nebus. Jis taip ir lieka žmogumi-dievu, įsitikinusiu, jog po mirties nieko nėra, ir kupinu evangeliško liūdesio.

[...]Kirilovo pistoletas pokštelėjo kažkur Rusijoje, tačiau pasaulis ir toliau puoselėjo aklas savo viltis. Žmonės "šito" nesuprato.

[...] Absurdui Dostojevskio kūryboje prieštarauja ne krikščioniškas jos pobūdis, o tai, kad ji skelbia nemirtingumą. Galima būti krikščioniu ir sykiu absurdo žmogumi. Esama krikščionių, kurie netiki nemirtingumu.

[...]Dostojevskio atsakymas Kirilovui iš tikro gali būti reziumuojamas šitaip: gyvenimas yra melas, ir jis yra amžinas.

Tačiau žmogaus protas gali kur kas daugiau. Jis parodo, kad kūryba tėra valios aktas. Esu minėjęs, kad žmogaus valia neturi kito tikslo, kaip palaikyti sąmonės budrumą. O tai neįmanoma be disciplinos. Iš visu kantrybės ir įžvalgumo mokyklų kūryba - veiksmingiausia. Be to, ji stulbinamai liudija vienintelę žmogaus orumo apraišką: nenumaldomą maištą prieš savo dalią, atkaklumą siekiuose, kurie iš anksto laikomi bergždžiais. Jai reikia kasdienių pastangų, savitvardos, tikslaus tiesos ribų įvertinimo, saiko ir jėgos. Ji yra askezė. Ir visa tai "niekam", kad kartotum tą patį ir mindžikuotum vietoje. Bet galbut didis meno kūrinys svarbus ne pats savaime, o kaip žmogaus išbandymas ir jam suteikta galimybė įveikti savo iliuzijas bei dar truputį priartėti prie nuogos tikrovės.

Sizifas - absurdo herojus. Tiek savo aistromis, tiek ir kančia. Už panieką dievams, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi jis sumokėjo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nėra galo. Tai kaina, kurią reikia mokėti už šios žemės aistras. (...)O dėl Sizifo mito, tai čia matai tik nežmoniškai įtemptus raumenis, siekiant išjudinti milžinišką akmenį, užritinti jį aukštyn ir vėl pradeti viską iš naujo šimtąjį katrą; matai mėšlungiškai iškreiptą veidą, prie akmens prispaustą skruostą, petį, parėmusį moliną luitą, jį prilaikančią koją, ryžtingai stumiančias akmenį rankas, labai žmogišką dviejų žemėtų delnų tvirtumą. Galiausiai po šitų ilgų pastangų, matuojamų erdve be dangaus ir laiku be gelmės, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keletą akimirkų nurieda apačion, iš kur jį vėl reikės užritinti į viršūnę. Sizifas vėl leidžiasi į lygumą.

Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, - jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmen (Paskališkas akcentas: "Žmogus... tvirtesnis už tai, kas ji gniuždo".)

Jeigu šis mitas tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas. Iš tikrųjų, argi tai būtų bausmė, jeigu kas žingsnį jį palaikytų sėkmės viltis? Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.

Taigi jei kartais tą nusileidimą lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali būti lydimas ir džiaugsmo. Neperdėsime taip pasakę. Įsivaizduoju Sizifą, grįžtantį prie savo akmens. Iš pradžių būta skausmo. Kai žemės vaizdai pernelyg stipriai įsikibę į atmintį, kai laimės šauksmas tampa pernelyg įsakmus, žmogaus širdyje sukyla liūdesys, - tai akmens pergalė, tai pats akmuo. Tas begalinis sielvartas itin sunkus ištverti.

(Žodžiai) “Viskas gerai” išvaro iš šio pasaulio dievą, įžengusį į jį su nepasitenkinimu ir beprasmiškų kančių pomėgiu. Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas.

Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Taip ir absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti visus stabus. (...)Tą skvarbią akimirką, kai žmogus atsigręžia į savo gyvenimą, Sizifas, grįžtantis prie savo akmens, atidžiai stebi beryšių veiksmų eigą, tampančią jo likimu, jo paties susikurtu, suvienytu jo atminties ir veikiai užantspauduotu jo mirties. Taigi įsitikinęs grynai žmogiška viso, kas žmogiška, kilme, jis, aklys, trokštantis praregėti ir žinantis, kad nakčiai nėra galo, eina nesustodamas. Akmuo rieda ir vėl.

[...]Tačiau Sizifas moko aukščiausios ištikimybės, neigiančios dievus ir pakeliančios akmenis. Jis irgi pripažįsta, kad viskas - gerai.

Žmogaus dalioje esminis absurdiškumas ir nenumaldoma didybė eina sykiu (tai banalybė, atsikartojanti visose literatūrose).

Žmogaus širdis turi apmaudų polinkį vadinti lemtimi tik tai, kas ją sužlugdo. Bet juk laimė savu ruožtu irgi neturi loginio pagrindo, nes ir ji neišvengiama. Mūsų dienų žmogus vis dėlto priskiria sau jos nuopelną tuomet, kai suvokia esąs laimingas.

Paskambinęs telefonu į Pilį, K... išgirsta ragelyje sutrikusius, sumišusius balsus, neaiškų juoką, tolimus šūksnius. To pakanka jo vilčiai palaikyti, kaip mums pakanka tų negausių ženklų vasaros danguje ar tų vakaro pažadų, suteikiančių prasmę mūsų gyvenimui.